Vienas iš Žemaičių krašto etnokultūros centro programos uždavinių – trumpai pristatyti matų raidą, kitimą ir įvairovę Lietuvoje, supažindinti su matų istorija pradedama nuo archajiškiausių, įtraukiant ir dalyvius atskleisti tūrio matų vertes lyginant su šiuolaikine matavimo sistema. Renginio dalyviai turėjo galimybę pamatyti išties unikalius eksponatus: bezmėną, pintinių, krepšių, svarstyklių, skysčių talpas.
Vieni seniausių yra matai, susiję su žmogaus kūno dalimis, vadinami antropologiniais. Juk kadaise pradėta matuoti nuo palyginimų. Dar ir dabar sakoma: vanduo iki kelių, žolė iki juosmens, lengvas kaip plunksna, sunkus kaip akmuo, lašiniai per plaštaką, linai septynių saujų, sprindis, pėda, sieksnis (atstumas tarp dviejų išskėstų rankų nykščių), colis (nykščio plotis).
Pagrindinis Lietuvoje nuo XIV a. naudotas ilgio matas buvo uolektis, dar vadintas mastu ar alkūne. Tai atstumas tarp alkūnės linkio ir pirštų galų. Kelią anksčiau matuodavo laiku, kurį sugaišdavo eidami pėsčiomis, važiuodami arba jodami. Lietuviai turėjo ir savus pločio matus: tai lenta, suolas, vaga, akėčios ir kt. Dirvos plotis matuotas ir biržėmis (tai žemės juosta, sėjėjo užsėjama javais ar linais vienu mostu), audeklo plotis – rietimais, sienomis, stuomenimis. Audeklo siena atitiko audėjos trobos sienos aukštį, stuomeniu vadintas medžiagos gabalas suaugusio žmogaus marškiniams.
Kruopščiai stengtasi matuoti ariamą žemę, plotas, suartas per dieną vadintas žagre arba jaučių jungu. Po XVI a. viduryje įvykdytos Valakų reformos žemė pradėta matuoti lietuviškais valakais ir margais (plotas, kurį galima suarti nuo saulėtekio iki vidurdienio). Vienas valakas turėjo 33 margus.
XVI a. inventoriuose dažnai minimas svorio matas akmuo, lygus 40 svarų. Šis vienetas vartotas iki XVIII a. vaškui, rugiams, pakuloms, apyniams, mėsai ir sviestui sverti. Plačiausiai buityje paplitęs svertuvas buvo bezmėnas, Žemaitijoje vadintas bouže. Valstiečiai bezmėnus gamino patys, juos išdroždami ar ištekindami iš medžio, kalviai nukaldavo ir geležinių. Bezmėnai paprastai buvo graduojami svarais kas 409 g, jais sveriama maždaug iki 10 kg masės. Biralams seikėti buvo skobiami gorčiai. 5,6 l talpos gorčius vadintas didžiuoju, o perpus mažesnės talpos – šinkoriniu, mažuoju. Didesnis už gorčių buvo siekas arba sykelis, lygus 6 gorčiams. Dar didesnis matas, vartotas iki XIX a. – pūras arba jo dalys – keturkampė dėžė su rankenomis iš lentelių, apkaustyta geležimi. Už pūrą didesnis buvo karčius arba kartis, vartotas grūdams ar bulvėms seikėti, jo tūris maždaug 120 l. Pagrindinis XVI–XVIII a. biralų tūrio matas buvo statinė. Lietuviškąja vadinta nustatytoji 1677 m. pagal Vilniaus prekybinės statinės talpą – 72 gorčius. Statinė dalinta į ketvirčius (tokia vadinta silkine), ašmainius, šešioliktainius. Skysčių matas, žinomas nuo XVI a., – tai kvorta, ketvirtis didžiojo gorčiaus.
Pagal surinktus daiktus ir istorinę medžiagą ir sukurta edukacinė programa „Lietuvių matai ir saikai“. Žemaičių krašto etnokultūros centras tikisi kitais metais šią programą pateikti mokykloms.
Edukacinės pamokos „Lietuvių matai ir saikai“ ekspozicija veiks iki gruodžio 17 d.