Tauragiškis Saulius Bagdonas šį penktadienį, spalio 21-ąją, baigia labdaros žygį – pėsčias nuėjo 1000 kilometrų Lietuvos keliais, padarydamas širdies formos maršrutą. Visa tai tam, kad žmonės atkreiptų dėmesį į vėžiu sergančius vaikus ir paaukotų pinigų, reikalingų jų gydymui, slaugai ir priežiūrai.
Prieš savaitę Ventės rage prie Sauliaus žygio prisijungė ir žinomas gamtos fotografas Marius Čepulis. Abu kartu nuėjo 46 kilometrus.
Paskaitykite Mariaus ČEPULIO įspūdžius iš šios Širdies kelionės ir kartu paremkime sergančius vaikus.
Susitikom Ventėje
Pagaliau ir man teko garbė prisijungti prie aplink Lietuvą žygiuojančio Sauliaus. Ir ne bet kur, o vienoje iš mylimiausių vietų – Ventės rage.
Saulius žygiuoja ne šiaip sau, tai nuostabi akcija, kurios metu surinkti pinigai bus skirti Kauno klinikų vaikų onkologiniam skyriui.
Jis jau nužygiavo 800 km! Aš va dabar tik 16 km ir dar bus šiandien kokie 30 km (čia bloga naujiena).
Prie akcijos galite prisidėti ir kiekvienas iš jūsų. Paaukoti galite trumpuoju numeriu 1418 (auka – 3 eurai) arba į „Mamų unijos“ sąskaitą LT 51 7400 0322 6692 3810.
Aukoti trumpuoju numeriu 1418 galima iki spalio 31 dienos, į „Mamų unijos“ sąskaitą – bet kada.
Ačiū už jūsų gerumą!
1/28 širdies
30 kilometras. Rudeniška Šilutė jau kaži kur užnugaryje. Kelkraštyje amžinu miegu miega mašinos pritrenkta raudonuodegė (pametu ją toliau nuo kelio).
Užmiestyje vėjas apsidžiaugia mus vėl sutikęs. Šiurena atolą, groja laidų penklinėse, gainioja žemus, kartais pravirkstančius debesis.
Pučia iš šono taip stipriai, kad nejučia atsiremiu į jį (norėjau rašyt į jo pūtę) tarsi į bendrakeleivio petį ir žygiuojam koja kojon. Tik tas bendrakeleivis mėgsta pajuokauti – staiga nurimsta ir mano kūnas nevalingai nusvirduliuoja link griovio.
35 kilometras. Sustojam akimirkai pasikeisti padangas, t.y., persiauti kojines ir sukirsti po šokoladuką.
37 kilometras. Prieš akis – laukai, skalbiami darganos ir kedenami nenuilstančio vėjo. Paduose stiprėja skausmas, blauzdos po truputį akmenėja, bet dar neatsilieku nuo bendrakeleivio, kuris persimovęs sandalus (gaila, be baltų kojinių) šokinėja priešais mane boksininko stovėsenoje, lyg ką tik išėjęs laukan vaikiūkštis.
39 kilometras. Stengiuosi negalvoti apie kojas. Pro šalį zvimbia automobiliai. Kartais vienas kitas pasignalizuoja, mes jiems pamojuojam išsišiepę. Aš turbūt labiau šiepiuos iš skausmo.
Prie vienos iš sodybų mus pasitinka baltas Brisius (o gal Sargis). Amsi įkyriai, veja tolyn.
Prie elektrinio piemens atkišę lietui ir vėjui užpakalius savo didžiulėmis akimis mus stebi veršių banda. Prie vienkiemio ant vienišo stendo pusiau atplyšęs mums mojuoja kažkuris iš viską ir nieko žadančių politikų.
40 kilometras. Paspiriu kelkraščio akmenuką ir su pavydu stebiu, kaip jis nuskuba pirmyn ir kaip pasilieka tupėti vienoj vietoj. Tupėti ir nejudėti, įdomu koks tai jausmas? O dar geriau gulėti. O dar jei masažas?
Atsilieku. Apatinių galūnių stingulys kyla vis aukščiau. Jau ties keliais beveik nesilanksto. Kojos automatiškai lyg iš inercijos juda pirmyn, pirmyn. Pro šalį švilpia sunkvežimiai, mojuoja mums traktoristai. Pradeda temt.
41 kilometras. Pasiekiam mišką. Vėjas pyksta mus pametęs ir ūžauja ąžuolų viršūnėse. Pakelės pilnos gilių – sako, dėl to bus šalta žiema. Nežinau kaip dėl žiemos, bet kėkštai tai tikrai riebūs bus.
Ant asfalto „pavargęs miega“ tik šiemet gimęs kvailas neatsargus lapiukas. Nustumiam jį į griovį – krankliams ir maitvabaliams.
42 kilometras. Įveikta maratono distancija. Galvoje tuščia. Matau prieš save jo žingsnius: tvirtus, greitus, užtikrintus. Biski pikta, nes aš tai galiu, bet kojos sako, kad fyg tau. Nors dar juda automatu – žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio.
Sutaisom kelis nulaužtus stulpelius – tešviečia, gal kam išgelbės gyvybę.
44 kilometras. Aš galiu. Jei jis gali – aš galiu. Svarbu nelėtėti, nesustoti. Pirmyn, jau nebedaug. Prožektoriaus šviesoj šokinėja pakelės krūmai, trumpam išnirę nurudavę žolynai, juodo asfalto plėmai ir jo kojos. Jei jos gali, ir maniškės gali. Nesustot.
45 kilometras. Vėl kaimas. Jaukios namų šviesos, rodos, bijo nuo trobos atitolt. Apšviečia tik šalia augančias obelis ir linksmai nuo vėjo šokinėjančius obuoliukus. Šnerves pasiekia malonus dūmų kvapas – labai jau skaniomis malkomis kūrena.
Iš tamsos išnyra vienas kitas pakeleivis. Vyrai sveikinasi, o moterys tik dar labiau susigūžia ir paspartina žingsnį – kuo toliau nuo dviejų keistuolių.
Už tvoros mekena ožka. Jau visai nebedaug. Kojos, jūs galit. Va, jau vienišo besimaskatuojančio žibinto šviesoje mūsų laukia automobiliai. Jau nebedaug.
46 kilometras. Viskas. Per 7,5 valandos 46 kilometrai. Su mašina būtumėm užtrukę 46 minutes.
Mano kelionė baigiasi, o kolega eina toliau. Jam šiandien čia tik 46 kilometrai, už jo nugaros driekiasi jau praeiti visi 800 tūkstančių metrų kelio ir dar laukia mažiausiai 500 km.
Atsisėdu ir nebegaliu pakilti. Klausiu jo: „Kaip? Kaip, po velnių, tu gali?“
Jis tik nusišypso ir atsako: „Ne dėl savęs einu, aš niekas“, – ir parodo mergaitės plika galvute nuotrauką ir jos šiandien atsiųstą piešinuką.
„Ne dėl savęs, aš niekas“.
Ir jūs galit – tel. 1418 (auka – 3 Eur).
P.S. Klausiat, kas ta 1/28? Aš nuėjau tik 28-ąją dalį jo Širdies žygio.