Ta pati dešinioji Kuršių marių pakrantė, ta pati šelmiška ūsuoto vyro šypsena, tie patys ratukai po jo sužalotu kūnu. Bekojis 60-metis Jonas A. šį kartą, kitaip nei prieš 13 metų, su žurnaliste kalba ne taip smagiai, kaip tada, pažinties pradžioje. Kai buvo darbdavys, o ne malonės prašytojas.
Tada jis turėjo įsteigęs žvejybos verslo įmonę, buvo neseniai vedęs perpus jaunesnę moterį, įsigijęs seną trobą netoli Kuršių marių, augino du mažamečius vaikus ir į ateitį žvelgė optimistiškai. Neįgalumas jaustis visaverčiu žmogumi, atsakingu už savo ir savo vaikų likimą, jam netrukdė.
Atvirai apie traukinio ratais ant bėgių nupjautas savo kojas tada kalbėjo be verkšlenimo. „Pats kaltas, užmigau girtas ant bėgių, bet žūti jaunystėje, matyt, lemta nebuvo…“, – pažinties pradžioje sakė.
„Gal dabar jau nebegeri?“, – klausiu.
Jonas prisimerkia ir juokauja: „Išdžiūčiau, jei visai ne…“
Verslą užspaudė baudos
Bet Ventės rage ant savo odinės sėdynės su ratukais jis sėdi blaivus. Šalia ant padėklo išsidėliojęs savo darytus suvenyrus – miniatiūrinių statulėlių, kurias lieja iš gipso ir nudažo ruda, molio imitacijos spalva, kolekciją.
„Prašom, gal suvenyrų?“, – siūlo praeiviams formose štampuotų statulėlių. Už vieną prašo 5 litų. Giriasi, per dieną ne po kelias parduodąs. „Patinka ši prekyba, uždarbis leidžia su sūnumi Šarūnu išgyventi. Bet baudų mokėti nėra iš ko“, – atsiveria žmogus.
Būtent dėl susikaupusių baudų Jonas prieš keletą metų buvo priverstas trauktis iš žūklės verslo. Pardavė įmonę, nes inspektoriai pažeidimų protokolais galop užspaudė. „Skyrė baudas dėl neva neįforminto laimikio, ir 600 litų dydžio žalą paskaičiavo. Ne man išsimokėti tokias sumas…“, – kalba.
O dar baudos už eismo įvykius, dėl kurių buvo kaltas. Daug jų buvo, paskutinioji avarija – kai apvirtusioje mašinoje vos nepaskendo griovyje. „Gerai, kad leis laikyti vairavimo egzaminą iš naujo, pabandysiu“, – viliasi.
Ateityje baugina teismai
Pernai Jonas pamėgino užsidirbti iš suvenyrinių statulėlių gamybos. Ėmė liedinti iš gipso, ir patiko. Ventės rage, kurį per metus aplanko apie 100 tūkst. turistų, sėdo su savo kūrybos vaisiais prie pagrindinio tako ir nustebo, kaip mielai žmonės atsiliepia į jo siūlymą išsirinkti ką nors atminčiai.
Jei menine dirbinių verte kas suabejoja, tai tuo, jog daro kilnų darbą – paremia vyrą be kojų, yra tikri.Kai saulė artėja prie laidos, Jono darbo diena baigiasi. Sūnus Šarūnas atvyksta automobiliu ir iki namų, kurie yra už poros kilometrų, parveža. Taip – kasdien.
„Dabar su juo tegyvenu, nes su žmona išsiskyrėme, ji jau turi kitą žmogų“, – sako. Sūnus mokosi statybų amato, ateity galės pats išsilaikyti. Bet dabar skaudžiausia, kad tokį žmogų, kaip aš, baudomis ir teismais vėl baugina. Ir labai neteisingai“, – neviltį varančią situaciją su nuoskauda išpasakoja neįgalus pakelės prekeivis.
Neseniai gavo pranešimą, jog už atliekų tvarkymą yra įsiskolinęs beveik 500 litų. „Už ką? Niekas iš mano ir kaimyno sodybų šiukšlių nevežė, konteinerių neturime, jas tvarkom krosnyse, komposte. Bet grasina antstoliais, net ir trobos galiu netekti“, – dėl monopolistinio reketo pyksta žmogus.
Tiesa, Šilutės rajono apylinkės teismas panašioje situacijoje atsidūrusiam žmogui iš Gedikų kaimo yra padėjęs apsiginti. Teisėjas V.Jurjonas vasario mėnesį atmetė bendrovės, kuri atstovavo UAB „Ecoservice“ interesams, 700 Lt pretenziją, o ieškovei priteisė 415 Lt – už atsakovo gautas teisinės pagalbos, pašto paslaugas. Kad iš kaimiečio sodybos atliekos buvo vežtos, įrodymų teismas negavo.
Saulėlydžiai prie Kuršių marių tokie gražūs… Bet kai rūpestis žmogų slegia, pakylėtu nepasijausi.
Rašyti atsakymą