„Gyvenimas suteikia begalę progų pasirūpinti šalia esančiais. Nepraleiskite nė vienos tokios progos“, – tokiu beldimusi į žmonių sąžines interneto platybėse prabilo dvi šilutiškės.
Jos sumąstė pakeisti gyvenimus tų, kurie negali apsiginti nuo žmonių agresijos – benamių gyvūnų Šilutės gatvėse. Moterys sutinka, kad mieste, rajonuose pilna tokių paliktųjų, taip pat atsiranda vis daugiau žmonių, kurie sako esantys nepatenkinti tokia tvarka. Tačiau apie gyvūnų globos organizacijos Šilutėje įsteigimą niekas neužsimena.
Šį šnekėjimą Ignė Zarambaitė ir Loreta Kleinienė nutarė pakeisti darbais. Spalio 4-ąją minima Tarptautinė gyvūnų globos diena, todėl viešiname šią jų idėją – gal atsiras ir daugiau žmonių, kurie gerais norais užsikrės ir kartu su jomis pradės veikti.
Susitiko giminingos sielos
„Kiekvieno beglobio gyvūno akyse galima išvysti skausmą ir liūdesį, tad padėkime jiems vėl pajusti pamirštą džiaugsmą! Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi gyvūnai, kai jaukiuose namuose kartu su mylima šeima pragyvenę pusę savo amžiaus, jie paprasčiausiai išmetami į gatvę, nes tapo našta ar papildomu rūpesčiu…
Žmogus visada turi galimybę surasti išeitį iš beviltiškos padėties, o gyvūnai yra visai priklausomi nuo mūsų. Todėl žmonės privalo jais rūpintis“ – tokiu kvietimu Loreta internete stengėsi rasti meilės gyvūnams ir idėjų jai padėti turinčių bendraminčių. Būtent tokio kvietimo internete ir ieškojo Ignė.
Taip susitiko dviejų nepažįstamųjų keliai, kurios kalbas, svajones ir idėjas nutarė po truputį paversti darbais – įkurti Gyvūnų globos įstaigą Šilutėje. Tačiau prieš pradedant priglausti beglobius, reikia nueiti ilgą kelią, o jos dar tik žengia pirmuosius žingsnius.
Pradžia – nuo pagalbos Tauragės benamiams
Svarstydamos, nuo ko reiktų pradėti tokią veiklą, Loreta ir Ignė patarimų nuvyko į Tauragės gyvūnų globos namus. Ten jas pasitiko darbuotoja, kuri taip pat anksčiau gyvūnų globą pradėjo nuo nulio: viskas gimė mintyse, kaupėsi, kol atsirado pritariančiųjų, ir po truputį suburta komanda pradėjo veikti. Šilutiškės išgirdo ir jos pradžios patirtį, kokie sunkumai gali iškilti kuriant globos namus, kokie yra benamių gyvūnų priežiūros ypatumai ir pan.
Tačiau šiuo metu Tauragės gyvūnų globos namai nebepriima naujų globotinių, nes žada laikinai sustabdyti savo veiklą. Ten buvo likę keletas gyvūnų, kuriems reikėjo skubiai rasti namus. Todėl į pagalbą bendraminčiams suskubo šilutiškės, sukurdamos „Gyvūnų globa Šilutėje“ facebook paskyrą. Pirmiausia į šią paskyrą buvo sukeltos Tauragės globotinių nuotraukos. Loreta ir Ignė tuomet stebėjo, ar atsiras jas palaikančiųjų, ar šilutiškiai padės rasti namus beglobiams tauragiškiams, ar suvirpins nors vieną gyvūnų mylėtojo širdį.
Tauragės gyvūnų globos įmonė veikia kaip Vilniaus įmonės „Lesė“ filialas. Šiuo metu šilutiškės svarsto, ar sekti tauragiškių pėdomis – kurti tos pačios įmonės filialą Šilutėje, ar steigti privačią įmonę. Apie gausų savanorių skaičių, kaip Tauragėje, kraštietės gali tik pasvajoti, tačiau jos tiki, kad viskas bus laikui bėgant, kai iš lūpų į lūpas tarp šilutiškių pasklis kalbos.
„Gaila, kad kol dar tik mąstome, ką daryti, negalime priimti gyvūnų pas save. Neturime tam nei vietos, nei galimybių.
Vienintelis dalykas, ką galime dabar padaryti – įkelti pamestinuko nuotrauką į savo paskyrą facebook ir gal kuris šilutiškis atsilieps. Kol kas tik savanorių ieškome, kad galėtume greičiau judėti į priekį“, – apie dabartinę globos veiklą sako Ignė.
Dviese idėjos neįgyvendins
Suradusios bendraminčių, kurie prisidėtų prie jų gerų norų, kraštietės bandys ieškoti patalpų, tartis su veterinarais, ar jie taikytų nuolaidas skiepijant, sterilizuojant, gydant globotinius. „Gal kuris savanoris galės bent laikinai priglausti benamius, gal patalpas išnuomos, gal kuris negailės savo laiko prižiūrint juos, valant narvus, maitinant, gal kuris ir materialiai parems idėją“, – svarsto šilutiškės.
Ignė šiuo metu turi kitą darbą, Loreta laisvo laiko turi šiek tiek daugiau. Tačiau išpildyti savo idėją dviese, kaip jos sako, būtų nerealu. Abi moterys sutinka, kad joms reikia iniciatyvių ir pasiaukojančių žmonių. Pavyzdžiui, Tauragėje savanorių daug, tačiau kai organizatorei tenka išvykti, ją pavaduojančių ir atsakomybę prisiimančių žmonių neatsiranda. Būtent todėl tauragiškiai nutarė laikinai sustabdyti veiklą.
„Bendromis pastangomis galime daug padaryti beglobių gyvūnų gerovei“, – neabejoja šilutiškės.
Atstumtas žmogaus ir vėl jo ieško
Ignė pastebėjo, kad dauguma šilutiškių skeptiškai žiūri į jų ambicijas, nors patys piktinasi, kad tie benamiai šmirinėja gatvėmis. Tad ši iniciatyva yra tam, kad abi pusės būtų patenkintos: moterys bus laimingos radusios beglobiams namus ir mažinant jų skaičių gatvėse, o nieko nedarantys piliečiai džiaugsis, kad miaukiančių ar uodegą pabrukusių gyvūnų prie laiptinių ar konteinerių bus mažiau.
Rūpintis beglobiais gyvūnais Ignei teko ir anksčiau. Studijuodama Vilniuje ji apsilankydavo VšĮ „SOS gyvūnai“, kartais jų gyventojus bent gyvūnų maistu paremdavo, skirdavo 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio.
Per kelis metus ji pastebėjo kaip pasikeitė prieglaudoje apsilankančiųjų ir augintinių ieškančiųjų požiūris: anksčiau ieškodavę kuo gražesnio gyvūnėlio, dabar žmonės nori paimti labiausiai nuskriaustus, kuriuos vargu ar kas kitas į savo namus paimtų. „Aš irgi tokį pat nuskriaustąjį imčiau…“, – neabejoja Ignė.
Ignė pamena, kaip geldavo širdį lankantis tuose globos namuose, todėl dar abejoja ar pavyks pačiai atsilaikyti prieš gailestį beglobiams, kai tokia organizacija įsikurs Šilutėje. „Pamenu, kad kai tik praverdavau Vilniaus gyvūnų globos namų duris, tuoj iš kito salės galo katinas kniaukdavo. Pasirodo, jis buvo aklas – abi akys jam buvo išmuštos, tačiau žmogų iš tolo jausdavo ir kviesdavo…, – atmintyje įsirėžusiais prisiminimais dalijasi mergina. – Įdomiausia, kad žmonių sužaloti, traumuoti gyvūnai ir vėl ieško žmogaus šilumos“.
Pasitaikydavo ir agresyvių gyvūnų, kurie, žmogaus nuskriausti, bijodavo jį vėl prisileisti. Tačiau pasitelkus meilę ir ryžtą jo pyktį pavykdavo nugalėti.
Jei žmogus abejoja, ar verta imti globoti vyresnį augintinį, Ignė išsako vyresniųjų pliusus. Pavyzdžiui, suaugęs katinas jau bus su susiformavusiu mentalitetu, todėl nereikalaus daug dėmesio. Jis kaip buvo meilus, toks ir liks. O mažas katinėlis, jeigu neskirsite jam daug dėmesio, gali užaugti išdykęs.
Tačiau ar vyrenis, ar mažas augintinis – nesvarbu. Svarbiausia, kad paimtas iš prieglaudos jis tikrai nebus prastesnis nei nusipirktas. Prieglaudos gyventojai daugiau visko matę, patyrę, todėl įsikūrę jūsų namuose jausis dėkingi. Tokius beglobius Ignė vadina užgrūdintais ir tvirtina, kad žmogus nieko neprarastų paėmęs globotinį į namus, priešingai – tik praturtintų savo sielą.
Išmestas narvas su trim gyvybėmis
Moterys jau sulaukė skambučių, informuojančių, kur kokie paklydėliai laksto. Ignė ir Loreta kartoja – galimybių priimti pamestinukus jos neturi, o viešindamos idėją ieško savanorių. Tačiau, kad ir ką jos besakytų, atsilaikyti prieš benamių šauksmą kartais neįstengia.
„Pažvelgusi pro langą pastebėjau neįprastą reginį – būrelis vaikų apspitę geltoną narvą, o narve kažkas juda, blaškosi. Tik geriau įsižiūrėjusi supratau, kad ten – trys mažyčiai kačiukai. Išėjus laukan vaikai papasakojo, kad narvą su kačiukais rado vidury gatvės – kažkas tiesiog taip juos ten paliko. O dabar sakė nežinantys, kur juos padėti, kad kiti vaikai nepadarytų jiems ko bloga.
Kačiukai dar visai maži, bejėgiai, kniaukė iš nežinios ir baimės. Pasiėmiau juos namo, bandžiau duoti šilto pieno. Bandė lakti, bet ne visai pavyko, per daug panardinę snukučius čiaudėjo, prunkštė. Visgi šiaip taip pasisotinę ramiai sumigo. Pabudę ėmė ieškoti to, kas juos minkštai paguldė ir davė pienuko, tad ėmė vėl kniaukti. Tik pravėrus kambario duris aprimo, suprato, kad jų nepaliko vienų dar kartą…“, – paskelbusi mažųjų globotinių nuotraukas „Gyvūnų globa Šilutėje“ facebook paskyroje pasakojo viena organizatorių.
Jai džiugu, kad dabar šie trys katinai jau murkia jiems rastuose namuose…