Šilutės rajono bedarbių gretos jau daug metų nesusitraukia žemiau 3000 ribos, ir tai yra 12 – 13 procentų visų darbingo amžiaus žmonių. Tik trečdalis bedarbių gretose registruotų rajono gyventojų išties ieško darbo, o nemaža jų dalis niekada nesikreiptų į Darbo biržą, jei ne noras gauti socialines išmokas ir socialines garantijas, ir jei neprispaustų socialinės darbuotojos…
Tokius faktus išgirdo Šilutės rajono tarybos Teritorijų ir kaimo reikalų komiteto nariai, kurie surengė išvažiuojamąjį susirinkimą Darbo biržos Šilutės skyriuje. Politikus ir komiteto pirmininką Tomą Budrikį domino vadinamasis „šiandienos bedarbio portretas“ – kvalifikacija, amžius ir ar iš tikro bedarbiai ieško darbo. Politikai stebėjosi, kad verslininkai ir ūkininkai skundžiasi, jog trūksta darbininkų ir jau vežasi juos iš kitų rajonų, o trys tūkstančiai darbingų mūsų rajono gyventojų registruoti kaip ieškantys darbo ir naudojasi socialine parama bei visomis socialinėmis garantijomis.
Tik trečdalis aktyviai ieško darbo
Darbo biržos Šilutės skyriaus vedėjas Andrius Šašilkinas poklabyje su politikais nedalyvavo, jis buvo išvykęs į Klaipėdos teritorinį padalinį. Tačiau skyriaus atstovai Eligijus Mačiulis, Vingirdas Stasys Pielikys, bei Danė Mongirdienė puikiai politikams išdėstė Darbo biržos funkcijas, apibūdino darbo ieškančius žmones ir netgi pateikė savo nuomonę, kaip situaciją būtų galima keisti į geresnę pusę. 
Taigi, kovo mėnesį DB Šilutės skyriuje buvo registruota, kad 3097 žmonės arba 12,6 proc. darbingo amžiaus rajono gyventojų oficialiai ieško darbo.
Pasak Darbo biržos specialistų, panašus skaičius bedarbių vidutiniškai registruojasi jau keli dešimtmečiai. Tačiau bedarbių procentą padidino tai, jog iš rajono į užsienį ar kitus Lietuvos rajonus išvyko gyventi apie 10 tūkst. žmonių. Liūdina faktas, kad tarp bedarbių apie 1500 žmonių yra per 50 metų amžiaus, tuo tarpu jaunų žmonių – iki 25 metų registravosi tik 200.
Pasak E.Vaičiulio tarp visų Darbo biržoje registruotų rajono žmonių yra apie 1250 žmonių, kurie tikrai aktyviai ieško ir randa darbą. Tarp šių žmonių yra daug dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, o tuos kurie įsidarbina ilgam laikui, pakeičia iš naujo Darbo biržoje registruoti žmones.
Kita dalis bedarbių yra jau praradę motyvaciją ieškoti darbo ir dirbti. Apie 500 bedarbių sąraše įrašytų žmonių yra pripratę dirbti trumpalaikius darbus, o į atsakingesnį darbą net nepretenduoja, nes turi žalingų įpročių arba yra praradę darbo įgūdžius.
Kodėl nenorintys dirbti registruojasi?
Nemaža dalis bedarbių, kurie ištiesų visai nenori susirasti ilgalaikį darbą, pasak V.S.Pielikio, registruojasi Darbo biržoje, nes to reikalauja socialinės paramos įstatymai. Yra žmonių ypač kaimo gyvenvietėse, kurie nė nesumanytų registruotis Darbo biržoje, tačiau juos prikalbina gerai savo darbą dirbančios socialinės darbuotojos. Jos rūpinasi, kad žmonės, kurie neturi darbo ir pajamų, gautų bent socialinę paramą, statusą socialinėms paslaugoms ir sveikatos priežiūrai.
Visi asmenys, kurie sugrįžta iš įkalinimo įstaigų, taip pat stoja į bedarbių gretas, nes to reikalauja probacijos tarnyba.
Beje, metų pradžioje, kai Savivaldybės vadovai su ataskaitomis lankėsi seniūnijose, buvo minima, jog yra ūkininkų, kurių žmonos registruotos Darbo biržoje. Buvo teigiama, kad jos galimai naudojasi socialine parama, nors iš tiesų dirba savo ūkiuose.
Darbo biržos specialistai neneigė, kad turi registruotą nedidelį kiekį ūkininkų sutuoktinių ar jų vaikų. Tačiau specialistų nuomone, dėl taip registruotų žmonių nevertėtų išgyventi, nes kartais tokios registracijos reikalauja ūkininkų paramos taisyklės, o kartais išties ūkininkų sutuoktinės ieško kito darbo.
Užsižaidė su pernelyg mažais atlyginimais
T.Budrikis domėjosi priemonėmis, kurios Darbo biržos specialistų nuomone, sumažintų nedarbo lygį rajone, o gal ir stabdytų emigraciją.
Darbo biržos specialistai vieningai atsakė, jog išgelbėti situaciją gali tik didesni atlyginimai. Jie ragino savivaldybės politikus priimti sprendimus, kurie skatintų darbdavius didinti savo darbuotojams atlyginimus.
Anot pašnekovų, jau pernelyg ilgai ūkininkai, keldami savo gerbūvį darbininkus samdė tik už valgį ir kišenpinigius, per ilgai ir verslininkai įvairių sričių darbuotojams mokėjo tik minimalią algą. Dabar už tokį atlygį samdomų darbininkų nebeliko visai – jie jau užsienyje arba didmiesčiuose.
Ūkininkai dabar virkauja, kad melžėjai mokėtų ir po 700 eurų, tačiau norinčiųjų dirbti neatsiranda. Jauni žmonės dažniausiai pareiškia, kad toks darbas – labai jau neprestižinis. Dabar jau ir statybose verslininkai priversti net pagalbiniams darbininkams mokėti į rankas 600 šimtų eurų atlyginimą, nors (paradoksas) tiek gauna aukštuosius mokslus baigę valstybės tarnautojai.
Atsisveikinant Darbo biržos specialistai patarė savivaldos politikams bet kokia kaina į rajoną vilioti dirbti jaunus žmones. Jų nuomone, tiesiog būtina dalinti žemės sklypus, butus, ištuštėjusius namus, piniginėmis išmokomis gundyti jaunimą kurti šeimas, gimdyti vaikus. Jei panašių priemonių nebus imtasi, jau netrukus gali būti taip, kad darbo jėgos pritrūks tiesiog katastrofiškai.