Baigiantis birželiui iš Leonardo da Vinci mobilumo projekto „Neįgaliųjų profesinis konsultavimas ir įdarbinimas. Europos patirtis Lietuvai“ vizito Turkijoje, pasisėmusios neįkainojamos patirties bei neužmirštamų įspūdžių, sugrįžo keturios Šilutės žemės ūkio mokyklos mokytojos, dirbančios neįgalių mokinių profesinio konsultavimo srityje: Laima Žemulienė, Danutė Marozienė, Virginija Dylertienė ir Vilma Grigonienė.
Kartu su jomis stažuotėje dalyvavo ir dvi projekto partnerės – Aukštadvario žemės ūkio mokyklos – mokytojos.
Tai – jau trečiasis ir paskutinysis šio projekto vizitas. Balandžio mėnesį 8 darbuotojų grupė lankėsi Italijoje, Celano mieste, gegužę 6 darbuotojai stažavosi Ispanijoje, Granadoje.
Projekto tikslas – susipažinti ir savo akimis pamatyti, kaip didelės patirties bei senas tradicijas turinčios Europos šalys mažina socialinę neįgalių asmenų atskirtį, o sugrįžus padaryti viską, kad liūdna Lietuvos situacija bent mažu žingsneliu pasistūmėtų į priekį.
Deja, mūsų valstybė dar tik žengia šioje srityje pirmuosius ir nelabai ryžtingus žingsnius, ir žmones su negalia, turinčius darbą, galima suskaičiuoti ant pirštų.
Projekto priimantieji partneriai – organizacija Tourism Training Center, įsikūrusi gražiame Viduržemio jūros kurorte Fetijoje, pasistengė, kad delegacija iš Lietuvos kuo plačiau susipažintų su neįgaliųjų švietimo, įdarbinimo ir socialine esatimi Turkijoje.
Jos direktorius Murat Ozekin lydėjo grupę į susitikimus su švietimo skyriaus specialistais, profesinio mokymo įstaigų vadovais, mokytojais ir mokiniais, įdarbinimo įmonių atstovais, nuvežė į kooperatyvus, kuriuose dirba neįgalieji.
Turkija dar tik siekia tapti Europos Sąjungos nare, tačiau šioje šalyje jau puikiai veikia neįgaliųjų rūpybos įstatymai: ne tik „popieriuje“, bet ir realybėje. Be abejonės, Turkijoje neįgalieji kuo puikiausiai randa savo vietą turizmo bei tautinių suvenyrų gamybos srityse. Įmonės, kuriose dirba 100 darbuotojų, Turkijoje yra įpareigotos įdarbinti 1 neįgalų žmogų. Ugdymo įstaigose – kaip ir Lietuvoje – neįgalūs mokiniai integruojami į sveikų vaikų klases, o kiekvienam neįgaliam mokiniui skiriamas pedagogo padėjėjas.
Palyginti su Turkija, mes dar esame tik kelyje, bet pradėti keisti situaciją privalome patys, čia ir dabar. Ypač mokyklose, kuriose mokosi ir savarankiškam gyvenimui bei profesinei ateičiai ruošiasi specialiųjų poreikių mokiniai. Jiems reikia mūsų pagalbos. Tai, ką pamatė bei sužinojo mūsų darbuotojai Turkijoje, bus svarus žingsnis į šios socialinės grupės gerovę mūsų institucijose.