Lapkričio 17-ąją Vilniuje, „Lėlės“ teatre, paminėta Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Renginyje dalyvavo daugiau nei 100 šeimų, auginančių neišnešiotus naujagimius ir jau suaugusius neišnešiotukus, iš visos Lietuvos.
Tokias šeimas suvienijusios Lietuvos neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ tikslas – telkti šeimas, patyrusias, ką reiškia susilaukti neišnešioto naujagimio, teikti emocinę paramą mamoms, slaugančioms savo neišnešiotukus Naujagimių intensyviosios terapijos bei Neišnešiotų naujagimių skyriuose, dalytis viltingomis išgyvenimo ir išgijimo istorijomis ir apskritai – prabilti apie neišnešiotumo problemą.
„Apie neišnešiotumą vis dar vengiama šnekėti, prisipažinti, kad vaikelis išvydo pasaulį gerokai anksčiau (iki 37-os nėštumo savaitės) nei turėjo gimti. Vis dar tvyro daugybė stereotipų, ypač mažesniuose miestuose, rajonuose, kad šie vaikai – kitokie. Pagaliau, netgi diskutuojama, ar verta tiek investuoti į neišnešiotų naujagimių gydymą ir slaugą“, – kalbėjo „Neišnešiotuko“ pirmininkė Asta Radzevičienė.
O pasidžiaugti jau yra kuo. Mat vienintelė sritis, kurioje Lietuva yra lyderė pasaulyje, – neišnešiotų naujagimių gydymas ir slauga.
Brangios investicijos visada atsiperka
Neišnešioto vaikelio gimimas – didžiulė drama šeimai: daugelis mamų, įsivaizdavusių rubensiškų formų rubuilius angelėlius, nežino, kaip paimti ant rankų prie aparatų prijungtą naujagimį, kuriam kvėpuoti padeda dirbtinio kvėpavimo prietaisai, kuris negeba savarankiškai valgyti ir yra maitinamas pro zonduką, išvestą per nosytę tiesiai į skranduką, todėl pačios nepajunta kaip įklimpsta į depresiją.
Patiems mažiausiems ir silpniausiems neišnešiotiems naujagimiams paprastai diagnozuojama įgimta pneumonija, anemija, širdelės bėdos, kraujosruvos smegenyse, gresia aklumas, daugybė kitų sveikatos sutrikimų.
Todėl nežinios kamuojamos šeimos, sulaukusios neišnešioto naujagimio, arba tampa tokios stiprios ir vieningos, kokios niekada iki tol nebuvo, arba, pakurstomos tamsybininkų iš artimos aplinkos, išsiskiria, ar atiduoda kūdikėlį, atėjusį į pasaulį anksčiau laiko, į vaikų namus.
Tačiau iš tikrųjų absoliuti dauguma tokių naujagimių jau per pirmuosius savo gyvenimo metus ne tik visiškai pasveiksta, bet ir prisiveja laiku gimusius bendraamžius.
„Neišnešiotas – tikrai nėra sutrikusios raidos ar kitoniškumo ženklas. Priešingai, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje daugybė talentų ir genijų gimė neišnešioti, – pabrėžia VUVL Santariškių klinikų Neonatologijos centro direktorė profesorė N.Drazdienė. – Kita vertus, kaip pastebi Vokietijos vaiko raidos specialistai, neišnešiotukai visą gyvenimą tokiais ir lieka, nes jų charakterio ir psichomotorikos savybės skiriasi nuo gimusių laiku naujagimių“.
Svarstymai ir diskusijos, ar atsiperka brangios investicijos į neišnešiotų naujagimių gydymą ir slaugą, vyksta visame pasaulyje. „Apie tai diskutuojama net tokioje didelėje ir turtingoje supervalstybėje kaip JAV, – yra pastebėjęs Neonatologijos centro Naujagimių intensyvios terapijos skyriaus vedėjas dr. Arūnas Liubšys. – Tačiau išsamūs ilgalaikiai tyrimai parodė, kad, net jei išgydytas ir išslaugytas naujagimis ir neįgyja itin perspektyvios profesijos, o dirba paprastą darbą, į jo sveikatą investuoti pinigai grąžą visuomenei atiduoda vos per kelerius jo darbo metus.“
Neišnešiotumas – pusės naujagimių mirties priežastis
Lietuvoje kasmet gimsta, gydoma ir slaugoma apie 2000 neišnešiotų naujagimių. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet pasaulyje anksčiau laiko gimsta 15 mln. neišnešiotų naujagimių, arba kitaip sakant, kas dešimtas naujagimis. Daugiau kaip 1,1 mln. visų kasmet į pasaulį ateinančių neišnešiotų naujagimių miršta.
„Tačiau net 75 proc. visų šių per anksti gimusių naujagimių būtų galima išgelbėti, ir tai kainuoja labai nedaug“, – tikina savo bendrame pranešime, skirtame Pasaulinei neišnešiotų naujagimių dienai, daugiau kaip 100 garsiausių pasaulio medicinos mokslo korifėjų, atstovaujančių 40-čiai Jungtinių Tautų agentūrų, universitetų ir organizacijų.
Nors apie 60 proc. visų neišnešiotų naujagimių gimsta Afrikos ir Pietų Azijos skurdžiausiose valstybėse, vis dėlto tai nėra tik neturtingų valstybių bėda. Mat net 12 proc. tokių naujagimių gimsta tokioje turtingoje šalyje kaip JAV.
Statistikos duomenimis, Lietuvoje pernai gimė 28 500 naujagimių, iš jų 1630 – neišnešioti, o mirė – 118. Užpernai gimė 30 500 naujagimių, iš jų 1615 – neišnešioti, mirė – 144.
Lietuva moka išslaugyti neišnešiotukus
Lietuvoje pats mažiausias gimęs, išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 gramų, o paties mažiausio gestacinio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių. Beje, ši mergytė linksma sukiojosi visuose Pasaulinės neišnešiotų naujagimių dienos renginiuose ir kartu su kitais neišnešiotukais bei jų tėveliais į dangų leido vilties balionus už išgyvenusius ir amžinybėn iškeliavusius neišnešiotukus.
Šiandien labai mažų, nė kilogramo nesveriančių neišnešiotų naujagimių išgyvenamumas, pasak prof. N.Drazdienės, palyginti su pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais, išaugo nuo 12 proc. iki 57 proc., o didesnių, sveriančių daugiau nei kilogramą (1000-1499 g), – nuo 48 proc. iki 97 proc.
Taigi nuo Nepriklausomybės pradžios Lietuva, buvusi tarp šioje srityje ne tokių sėkmingų valstybių, nes stigo neišnešiotiems naujagimiams slaugyti reikiamos aparatūros ir medikamentų, šiandien yra greta sėkmingiausiai tokius naujagimius gydančių ir slaugančių valstybių: Japonijos bei Skandinavijos šalių. Pagal neišnešiotų naujagimių gydymo, slaugos bei išgyvenamumo rodiklius mes taip pat pralenkėme JAV. Lietuvos neonatologijos pasiekimai yra vienintelis parametras, pagal kurį lenkiame daugelį turtingų senas demokratijos tradicijas turinčių Vakarų šalių ir kuriuo lietuviai turėtų pagrįstai didžiuotis.
Daugėja ypač mažo svorio neišnešiotukų
Tad ką reiškia auginti neišnešiotą naujagimį, kuo jie skiriasi nuo gimusių laiku ir ko tikėtis iš tokio vaikelio ateityje?
Neišnešiotų naujagimių pasaulyje kasmet daugėja: pernai jų gimė 15 mln., užpernai – 13 mln.
Prof. Nijolė Drazdienė sako, kad Lietuvoje kasmet gimsta maždaug tiek pat neišnešiotų naujagimių, tačiau skaičiuojant nuo 1990 m. kasmet daugėja gimstančių vis mažesnio gestacinio amžiaus ir vis mažesnio svorio neišnešiotukų.
Bet sulig medicinos pažanga – plaučių surfaktanto (biologiškai aktyvios medžiagos, padedančios iškvėpimo metu plaučiams nesulipti), modernių dirbtinių kvėpavimo aparatų ir inkubatorių atsiradimu – labai pagerėjo anksčiau laiko gimusių naujagimių išgyvenamumas. Ypač padėtis ėmė taisytis nuo 1992 m., kai buvo pradėta vykdyti perinatologinė programa bei gauta milijoninė Šveicarijos vyriausybės parama.
Šiandien esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų pasaulio – tik finansavimas.
Lietuvoje vieno neišnešiotuko gydymas ir slauga įkainota tik 400 Lt.
Kad ir kokie kvalifikuoti būtų ginekologai ir naujagimių gydytojai, pagrindinės neišnešiotų naujagimių sveikatos bėdos yra susijusios su smegenų pakenkimais gimdymo metu, plaučių displazija ir retinopatija. Kuo vaikelis gimsta labiau neišnešiotas, tuo didesni sveikatos sutrikimai.
„Neišnešiotų naujagimių retinopatijos operacijų pradininkėms daktarėms Rasai Bagdonienei ir Rasai Sirtautienei 1994 m. pradėjus operuoti naujagimius, kuriems gresia apakti, smarkiai sumažėjo, o per pastaruosius 5 metus ir iš viso nebeliko dėl retinopatijos apakusių vaikų“, – sako N.Drazdienė.
Ypač ženklus proveržis buvo 1999 m., kai gydytoja R.Bagdonienė apsigynė disertaciją, kurioje įrodė, kad pirmiausia reikia gydyti nesveikas akių kraujagysles.
Neišnešiotumas nėra kitoniškumo ženklas
„Neišnešioto naujagimio tolesnė raida ir gyvenimo kokybė labai priklauso ne tik nuo gydytojų profesionalumo ir medicinos technologijų pažangos, bet ir nuo paties vaiko, jo genetikos: ką jis paveldėjo iš tėvų ir protėvių. Štai stebime du tokio paties neišnešiotumo ir svorio naujagimius, bet vienas jų sveiksta ir auga kaip sviestu pateptas, o kitam reikia labai daug pagalbos“, – pasakoja N.Drazdienė.
Remiantis pastarojo dešimtmečio duomenimis, 50 proc. visų neišnešiotų naujagimių, gimusių iki 28 nėštumo savaitės, sulaukę metų (skaičiuojama nuo tada, kai jie turėjo gimti) visiškai prisiveja savo bendraamžius, o tie, kurie gimė tarp 28 ir 32 nėštumo savaitės, vystosi dar geriau: net 80 proc. jų, sulaukę metų, niekuo nesiskiria nuo bendraamžių. Kitiems reikia daugiau reabilitacijos ir laiko – maždaug 2 metų.
„Neišnešioti naujagimiai, slaugomi inkubatoriuose, girdi triukšmą – aparatai nuolat veikia, dėl to pasikeičia jų elgesys. Jau ūgtelėję jie viskuo domisi, viską griebia, bando, neišsėdi vienoje vietoje, dėl to mokykloje jiems nelengva“, – apibendrina R.Bagdonienė.
Todėl tolesnę neišnešioto vaikelio gyvenimo kokybę labai lemia ir aplinka, kurioje jis augs. Nors duomenų, kaip toliau klostėsi Lietuvos neišnešiotų naujagimių likimai, kokie jų studijų, karjeros pasiekimai, sveikata, nėra, tačiau profesorė gali vardyti daugybę gabių ir talentingų neišnešiotukų pavardžių: Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonaparte’as, garsusis prancūzų rašytojas Victoras Hugo, anglų mokslininkas Charlesas Darwinas, amerikiečių rašytojas Markas Twainas, pramonininkas, visų laikų turtingasis amerikietis Johnas D.Rockefelleris, prancūzų impresionistas Pierre’as Auguste’as Renoiras, JAV elektrotechnikas, išradėjas Thomas Edisonas, Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis, pasaulinio garso Rusijos balerina Ana Pavlova.
Visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą
Prof. N.Drazdienė supranta kiekvieną neišnešioto naujagimio susilaukusią mamą, nes jos sūnus Andrius taip pat gimė neišnešiotas – 35-ą nėštumo savaitę.
„Jis gimė gana didelis – 2750 g, bet jo kelias buvo sunkus, teko skubiai operuoti. Tai buvo 1972-ieji, buvau šešto kurso studentė ir net nepagalvojau, kad mano sūnui taip galėtų nutikti. Andrius išgyveno tik kompetentingų kolegų pastangomis. Aš jį pirmą kartą pamačiau vos gimusį, o po to – tik po 5 dienų. Tiesa, operacija buvo sėkminga ir po dviejų savaičių mes pėstute su vyru ir Andriumi grįžome į namus Antakalnyje.“
„Kokio neįtikėtino mažumo, paskendę lėliškose kepurytėse ir sauskelnėse, iš kurių matyti tik kyšančios pėdutės, bet kaip kabinasi į gyvenimą, koks nepaprastas noras gyventi!“ – tokie jausmai užplūdo būsimą vaikų ir paauglių psichiatrę Ireną Siniauskaitę, kai ji trečiame medicinos studijų kurse pirmą kartą su studijų draugais atėjo į VUVL Santariškių klinikų Neonatologijos centro neišnešiotų naujagimių skyrių. Tą patį, kuriame pati prieš 28 metus į gyvenimą kabinosi visomis išgalėmis.
Ji gimė 1984-ųjų spalio 24-ąją maždaug 28-ą nėštumo savaitę, o turėjo gimti tik kitų metų sausio vidury. Gimusi tesvėrė 1 kg.
Tais laikais, kaip neoficialiai pasakojo kai kurie kalbinti ano meto gydytojai bei akušerės, neišnešiotukai, kurių gimimo svoris neviršydavo kilogramo, neretai būdavo įregistruojami tik tuomet, jei išgyvendavo mėnesį. O jei neišgyvendavo, dokumentuose atsirasdavo įrašas „savaiminis persileidimas“.
Iš ligoninės mergytę išrašė, kai ji svėrė 2,5 kg, ir tai buvo jau 1985-ųjų sausio 20 d. „Mama tąkart sutrikusi klausė mane gydžiusios daktarės Aldonos Dainienės, kaip mane, vis dar tokią mažą ir trapią, prižiūrėti, o ši atsakė: „Taip, kaip ir kitus du savo vyresnius vaikus. Juk mergaitė sveika“.
Vaikystėje Irutė visiškai nesiskyrė nuo kitų vaikų, o mokėsi itin gerai – tik dešimtukais, dažnai dalyvaudavo ir moksleivių olimpiadose. Po mokyklos įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos. Tai, kad gimė neišnešiota, ją skatino rinktis tarp dviejų specializacijų: neonatologijos arba vaikų ir paauglių psichiatrijos. Pasirinko pastarąją.
Tie, kas norėtų daugiau sužinoti apie „Neišnešiotuko“ veiklą, pabendrauti su panašaus likimo šeimomis, gali kreiptis:
Asta Radzevičienė, asociacijos „Neišnešiotukas“ steigėja ir pirmininkė, tel. 8 615 57028, el. paštas: neisnesiotukas@gmail.com;
Jonė Sarafinienė, asociacijos „Neišnešiotukas“ steigėja, tel. 8 682 43669, el.paštas: jone.kucinskaite@yahoo.com