Prieš 13 metų maisto konteineryje ieškojęs, gatvėje miegojęs ir alkoholio liūne skendęs klaipėdietis Šilutėje įkūrė verslą. Po gydymo reabilitacijos centre, jis atidarė dvi kavines.
Nors viena bankrutavo, o kitą teko parduoti, buvęs benamis, laimę atrado pats įkūręs reabilitacijos centrą. Andrejus Ivanovas padeda priklausomybių turintiems žmonėms. Jo centre gydosi ne tik žmonės iš gatvės, bet ir narkomanė, kvaišalų paragavusi vos 13-os metų ir į alkoholio liūną įklimpusi psichiatrė-narkologė.
Miegojo gatvėje
Kaip žmogų užvaldo alkoholis, Andrejus sakė matęs nuo mažų dienų – gėrė jo motina. Vaiką užaugino močiutė. Tačiau ji mirė Andrejui vos tapus pilnamečiu, o tada aštuoniolikmetis buvo išmestas į gatvę.
„Aš likau vienas. Likau gatvėje, nes atvažiavo mama, kuri manęs neglobojo, ir pasakė, kad tu čia nebegyveni“, – atsiminė vyras. Vėliau mama butą pardavė, o Andrejus neturėjo kur glaustis ir į alkoholį įniko pats.
„Vartojimui reikėjo pinigų. Jėgų užsidirbti nebuvo. Buvo tikrinamos ir konteinerių dėžės, ir išmaldos prašoma, ir klūpėjimas prie bažnyčių, parduotuvių. Įdomus gyvenimas. Laiptinėje miegojau, krūmuose, prie prūdų įvairių: ten, kur galėjau prisiglausti, kad nebūčiau sužalotas miegantis.
Aš sveikatą buvau praradęs, buvo silpna, net jėgų nebūdavo pavalgyti, nes būdavau ir po dvi dienas nevalgęs“, – apie savo kasdienybę pasakojo Andrėjus.
Pasak jo, šiek tiek pinigų paaukodavo žmonės, tačiau jis juos dažniausiai išleisdavęs alkoholiui.
„Prisimenu, knisausi konteineryje, priėjo žmogus, davė 50 litų ir nuėjo. Šitie dalykai mane priversdavo susimąstyti – argi aš negaliu taip gyventi“, – kalbėjo vyras. Andrejaus gyvenimą pakeitė medikės žodžiai. Gydytoja jam iškėlė ultimatumą. „Gydytoja pasakė: „Andrejau, stop. Arba tu važiuoji į reabilitaciją gydytis, arba aš tavęs daugiau nepriimu detoksikacijai. Aš supratau, kad galiu eiti pas kitą gydytoją, bet man tie žodžiai reiškė daug, nes aš pajutau empatiją ir supratimą, kad mane reikia supurtyti“, – sakė Andrėjus.
Atidarė kavinę ir reabilitacijos centrą
Šiandien vyras pasakojo alkoholio nevartojantis jau trylika metų. Išėjęs iš reabilitacijos centro, jis ėmėsi verslo. Kelis tūkstančius litų jam paskolino žmona. Tada jis įkūrė kavinę Šilutėje. Tiesa, jo verslas žlugo. „Aš supratau, kad pinigai lieka pinigais, man norėjosi kažko prasmingesnio. Gyvenime nėra ddesnės prasmės, kaip padėti žmogui atsistoti ant kojų“, – apie įkurtą reabilitacijos centrą sakė jis.
„Norėjau padėti tokiems žmonėms, kaip ir aš pats. Net ir turėdamas savo verslą jaučiau, kad kažkas mano gyvenime nėra gerai. Aš norėjau prasmingesnio darbo“, – sakė jis. Andrejus įkūrė reabilitacijos centrą. Pavadino jį „Taikos keliu“. Namus priklausomybių turintiems žmonėms greta Šilutės vyras statė kartu su likimo draugais.
Gyvenimo istorijos stebina
Reabilitacijos centre šiuo metu gydosi per 20 žmonių. Tarp jų 26-erių metų Kristina. Mergina narkotikus vartoti pradėjo sulaukusi vos 13-os metų. Ji sakė tai dariusi dėl to, kad būdama tylenė pritaptų prie mokyklos grupuočių.
„Per tuos du metus man atsibodo žolė, atsirado poreikis dar didesnio, stipresnio jausmo. Amfetaminas ir, galiausiai, heroinas. O kai pabandžiau heroino. pradėjo griūti mano gyvenimas. Pradėjau be saiko jį vartoti“, – atviravo Kristina Vaigauskaitė. Čia iš priklausomybių liūno kapstosi ne tik žmonės iš gatvės, į blaivų kelią bando grįžti ir psichiatrė narkologė, ir socialinė darbuotoja.
„Labai skaudu apie tai kalbėti. Per alkoholį praradau mėgiamą – socialinio pedagogo darbą Pati dirbau su sunkiai auklėjamais mokiniais. Praradau santykius su sūnumi, nes jis pasakė, kad jam nereikalinga mama alkoholikė“, – pasakojo reabilitacijos centre besigydanti klaipėdietė Jolanta. Centrą „Taikos kelias“ įkūręs Andrejus Ivanovas sakė, kad iš besigydančių maždaug kas trečias grįš į tą patį liūną. „Bet jei paslys — ir vėl bus laukiami. Kai kurie čia grįžo jau ne kartą“, – teigė jis.