Dažnai randami vieniši jaunikliai būna palikti tik laikinai, kol motinos ieško maisto arba pačios slepiasi nuo plėšrūnų. Tuo metu mažieji laukia tyliai pasislėpę, o motina grįžta jų pamaitinti. Taip daroma saugumo tikslais, nes jaunikliai skleidžia tik silpną kvapą ir plėšrūnai jų neužuodžia.
Vos žmogus paliečia jauniklį, ant jo lieka žmogaus kvapas. Tai gali atbaidyti motiną arba pritraukti plėšrūnus, kurie kvapą pajunta greičiau. Be to, kontaktas su žmogumi gyvūnams sukelia stresą. Jauniklis, paimtas iš gamtos, dažnai neišgyvena net kelių dienų dėl streso ir specifinių mitybos ir priežiūros reikalavimų. Tai ypač aktualu stirniukams ir kiškiams, kuriuos žmonės parsineša į namus ar bando atiduoti į gyvūnų globos įstaigas.
Kai kurių rūšių paukščių jaunikliai (varnėnų, strazdų, zylių) lizdus palieka dar nemokėdami gerai skraidyti. Jie slepiasi žolėje ar krūmuose ir laukia, kol tėvai atskris jų pamaitinti. Juos paėmus, tėvai jų neberanda, o jauniklis pasimeta ir žūsta.
Kada pagalba būtina?
Visgi būna atvejų, kai žmogaus pagalba reikalinga. Nepalikti jauniklių likimo valiai reikia tada, kai jie yra akivaizdžiai sužeisti, kai šalia pastebima negyva jų motina, jie yra pavojingoje vietoje ar akivaizdžiai serga.
Tuomet reikia skambinti telefonu 112, arba kreiptis į Laukinių gyvūnų globos centrą – tel. +370 605 72837, el. paštu lggc@lsmu.lt. Specialistai suteiks reikiamą informaciją.
Kai būtina trumpam paliesti jauniklį (nunešti jį nuo kelio), svarbu vengti tiesioginio kontakto su oda – mūvėti pirštines arba naudoti žolę, samanas ar audinį.
Išgijusius laukinius gyvūnus (išskyrus invazines rūšis) būtina grąžinti į buveines, iš kurių jie buvo paimti, arba į jiems būdingas buveines arba, jei laisvėje jie neišgyvens – gauti veterinarijos gydytojo rašytinę išvadą, kad gyvūnui reikalinga nuolatinė globa. Tokie gyvūnai turi būti prižiūrimi pagal nustatytus reikalavimus, kuriuos pažeidus gali būti taikoma administracinė atsakomybė.
Aplinkos ministerijos inf.