Šeštadienį, kai visa šalis šventė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Šilutė tuo pat metu pagerbė vieną iškiliausių savo krašto asmenybių. Tądien išskirtinis pamariškių pagarbos ženklas – „Sidabrinės nendrės“ premija įteikta Virgilijui SKIRKEVIČIUI, visoje šalyje gerai žinomam žolininkui, vaistininkui, lektoriui.
Šilutės kultūros ir pramogų centro salė buvo pilnutėlė, o sveikintojų eilės ir gėlių puokštės ilgai neišseko – buvo tiek norinčių pagerbti ir padėkoti garsiam sveikatos mokytojui.
O pats laureatas, paprašytas tarti žodį, sakė, kad, be abejo, „Sidabrinė nendrė“ yra mieliausias apdovanojimas, tačiau didžiausias medalis jam ir visai Lietuvai yra iškovota laisvė.
Prisiminė 1990-ųjų kovo 11-ąją
Renginio vedėjas Marijus Budraitis susirinkusiems į šventinį minėjimą priminė 1990-ųjų kovo 11-ąją.
Tuomet Lietuvos Aukščiausioji taryba priėmė aktą, kuriame išreikštas mūsų šalies valstybingumas, patvirtinta, jog laisvė lietuvių tautai buvo, yra ir bus didžiausia vertybė.
Kraštiečius su švente sveikinęs rajono meras Vytautas Laurinaitis sakė, jog į laisvę mus atvedė tikėjimas istoriniais įvykiais ir šalia esančiais žmonėmis. Mūsų tauta tada laimėjo, ir ta Kovo 11-oji buvo, tikėkime, paskutinės kovos laimėjimas. Jis davė mums laisvę, tačiau net ir turėdami laisvę turime būti budrūs ir atidūs.
Meras linkėjo šilutiškiams, kad mūsų valstybės raida, plėtra ir vystymasis spartėtų, o Kovo 11-oji visada būtų mūsų laisvės simbolis.
„Būkime vieningi ir džiaukimės savo kraštu“, – kvietė jis.
Meras prašė nepabėgti iš Rusnės
Skambant į Pamarį grįžtančių paukščių klyksmams, tarsi laisvės paukščiai po sceną skraidė Šilutės Žibų pradinės mokyklos kolektyvo „Žiburėlis“ (vadovė Alina Urbonienė) mažieji šokėjai. Jie ir išsuko į sceną įnešamas „Sidabrinės nendrės“ premijos regalijas: ženklelį, specialiąją plaketę ir puokštę gėlių.
Atėjo iškilmingoji akimirka, kurią prasmingiausia Pamario gyventojų premija įteikta žmogui, kuris jos nusipelnė už reikšmingus savo darbus ir nuopelnus kraštui.
Salėje nuskambėjo ovacijos
Pakviestas įteikti V.Skirkevičiui premijos regalijas, meras V.Laurinaitis sakė seniai pažįstantis šiemetinį premijos laureatą. Todėl jis jau žino, jog tai yra netradicinis žmogus, turintis netradicinę veiklą.
Labiausiai merui būna malonu, kai ir nuvykus į kokį kitą Lietuvos pakraštį jis išgirsta klausimą: „O kaip ten gyvena Skirkevičius?..“
„Tik nepabėkit iš Rusnės. Estakada, aš tikiu, bus“, – prašė rajono vadovas.
Turi daugybę veiklos
M.Budraitis turėjo ilgai skaityti visas V.Skirkevičiaus veiklos sritis ir nuopelnus, kuriuose, be kitų, yra ir „Lietuvos šviesuolio“ titulas.
V.Skirkevičius yra profesionalus vaistininkas – farmakologas, liaudies medicinos ekspertas, Sveikatos mokslų universiteto Podiplominių studijų centro lektorius, Šilutės Valdorfo pedagogikos draugijos narys.
Tai savitą požiūrį į žmogų bei ligas turintis netradicinės medicinos praktikas farmakognostas. Jis nuolat skaito paskaitas įvairiose bendruomenėse, veda seminarus visur, kur tik yra pakviečiamas. Jis taip pat dalyvauja Žolininkų akademijos veikloje, publikuoja straipsnius, dalyvauja kuriant nacionalinį medicinos, sveikatos apsaugos, sveikatos žinių portalą vlmedicina.lt .
V.Skirkevičius yra įsitikinęs, jog žmonėms pirmiausia reikia žinių apie sveiką gyvenimo būdą. Todėl nuolat kalba apie žmogaus ir gamtos darną, apie vaistinius augalus ir pirmumą teikia homeopatiniams preparatams.
Bijo būti nušautas ir mirti scenoje
Pats laureatas neabejodamas sutiko, jog „Sidabrinė nendrė“ – pati mieliausia premija, nes skirta saviškių. Tačiau nedvejodamas pranešė, jog jam reikia… pasiteisinti, mat jau žinantis, kad kai žmogų iškelia, atsiranda ir puikybės elementas.
Humoro V.Skirkevičius nestokojo ir tolesnėje savo kalboje. Jis pasakojo, kad kuomet gavo „Lietuvos šviesuolio“ vardą, jo mokytojas, Tibeto medicinos žinovas, į jį ėmė kreiptis „Jūsų šviesybe“. „Tai kaip dabar reikėtų sakyti? Gal jūsų nendrybe?“ – šmaikštavo nominantas. Jis prisipažino gerbiantis nuomonę tų žmonių, kurie pasiūlė jo kandidatūrą ir už jį balsavo.
Smagių prisipažinimų laureato kalboje netrūko ir vėliau. Šilutiškiai net kvatojosi, kol jis pasakojo apie tai, kaip pelkėje renka sidabražoles, ir tuo metu bijo būti… nušautas. Mat įsivaizduoja, kad pelkėse ir temstant jis – toks stambokas ir stovintis keturpėsčia – būna labai panašus į šerną. Bet čia pat pasvarstė, jog gal ir garbinga žolininkui būtų tokia mirtis…
Dar viena „baimė“ V.Skirkevičių apima scenoje – sako, bijantis… nukristi. Nes kaip čia tada atrodytų – mirė scenoje, kalbėdamas apie sveikatinimą?.. Bet prisipažino, kad priėmęs šilutiškių premiją, mirti jau nebebijosiąs…
Prisiminė jis ir KGB tardymą, ir Sąjūdžio kūrimosi metą, ir žodį „maladiec“ (šaunuolis), kuriuo jo patriotiškumą įvertino vienas milicijos pareigūnas. Visa tai skatino kovoti už Lietuvos laisvę. Dar išreiškė dėkingumą uošvei už dukrą Živilę, nes ji parvedė jį į pamarį.
Živilė Skirkevičienė kartu su vyru priiminėjo sveikintojų gėles ir jų padėkas.
Pirmieji Virginijų apkabino Rusnės bendruomenės, kuriai priklauso ir Skirkevičiai, atstovai. Jų seniūnė Dalia Drobnienė sakė dažnai sulaukianti nepažįstamų žmonių iš visų Lietuvos pakraščių skambučių, kurie ieško „mūsų žolininko“ telefono. Ir D.Drobnienė neretai suka galvą, kaip vienoje galvoje (t.y. V.Skirkevičiaus) gali sutilpti tokia galybė įvairiausios informacijos, kuria jis nepavargdamas dalijasi su visais, kas tik domisi.
V.Skirkevičių sveikino Seimo nario Alfredo Stasio Nausėdos, jo globojamos Šilutės pirmosios gimnazijos, Šilutės meno mokyklos, kultūros barų atstovai, su gėlių puokštėmis į sceną lipo gausūs bičiuliai. Visi jie dėkojo už patarimus, už šiltą žodį, už firmines paties rankomis paruoštas žolelių arbatas ir džiaugėsi, kad šio žmogaus triūsas visų pamariškių labui pagaliau buvo tinkamai įvertintas.
Renginio pabaigoje puikų koncertą visiems šilutiškiams dovanojo Klaipėdos choras „Aukuras“ (vadovas Alfonsas Vildžiūnas), atsivežęs į svečius kompozitorių Vaclovą Augustiną ir charizmatiškąjį muzikologą Viktorą Gerulaitį.