Neregių gyvenimą pažino vaikai

akluju diena copyPasaulinę Baltosios lazdelės dieną kasmet mini tūkstančiai nereginčiųjų ir silpnaregių. Šilutiškė tiflopedagogė Alma Nausėdienė ir šiemet ta proga organizavo renginį Rusnės specialiojoje mokykloje, su nelengvu šių žmonių gyvenimu supažindino ir Rusnės pagrindinės mokyklos pradinukus.

„Šviesos besiilginčios akys“, – į taip pavadintą renginį, kuriame pamatė įvairių pagalbos neregiams priemonių, rinkosi Rusnės specialiosios mokyklos ugdytiniai.

Ilgiausiai vaikai stoviniavo prie „kalbančio“ laikrodžio, elektroninio skaitytuvo, „kalbančių“ svarstyklių. Ne mažiau įdomus jiems pasirodė šviečiantis didinamasis stiklas. Vyresnieji domėjosi Brailio rašto abėcėle, kuri daugeliui pasirodė panaši į taškuotą kelią… Regintys vaikai sunkiai įsivaizdavo, kaip galima jį skaityti ir įsitikino, jog pirštų galiukai turi būti ypač jautrūs.

Užrištomis akimis atlikdami įvairias užduotis ir bandydami orientuotis aplinkoje, neregio būseną pajuto visi renginio dalyviai. Jie įsitikino, kaip nelengva gyventi, kai akimis turi tapti rankos, pirštai, uoslė ar ausys.aklieji pagrindineje copy

Vaikai sužinojo, kas kenkia akims, kaip joms patys galime padėti, kaip svarbu tinkama mityba ir apšvietimas, akių mankšta, kad reikia mažiau žiūrėti televizorių, o dirbant kompiuteriu kas 20 minučių padaryti pertraukas.

Prisiminė jie ir liaudies patarles: „Aklas aklą netoli tenuves“, „Tos pačios akys verkia, tos pačios juokiasi“, „Išsiverkęs šviesesnes akis turėsi“ ir kitas. Žiūrėdami pasakos „Aklas uosis“ inscenizaciją vaikai išgirdo aklo uosio skundą apie gyvenimą tamsoje.

„Na tai kas, kad nematau pasaulio, bet vis vien aš jį labai jaučiu, na tai kas, kad man nešviečia saulė, bet ir man ji siunčia spindulių“, – skambėjo salėje. O tiflopedagogė A.Nausėdienė linkėjo visiems išsaugoti šviesą ne tik akyse, bet ir širdyse, išgyventi daug šviesių akimirkų.

Rusnės pagrindinėje mokykloje besimokantys antrokai ir ketvirtokai irgi smalsiai apžūrinėjo silpnaregių gyvenimui palengvinti skirtas priemones. Vėliau savo tėvams jie pasakojo iki tol neįsivaizdavę, kaip atrodo toji baltoji lazdelė, kaip reikėtų eiti ja tikrinant kelią, kaip skaityti Brailio raštu parašytą tekstą ir rašyti, nebuvo matę „kalbančių“ laikrodžių ir svarstyklių.