Žiniasklaida padeda spręsti lygių galimybių problemas ar priešingai – kartais nesąmoningai sustiprina vienokį ar kitokį požiūrį į atskiras visuomenės grupes?
Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Tačiau su vienu teiginiu sutinkama be išimties: lietuviams tolerancijos trūksta. Šis trūkumas dažniausiai atsiranda ne dėl asmeninio neigiamo susidūrimo su viena ar kita grupe: požiūrį lemia išankstinės, jokiu patyrimu nepagrįstos nuostatos.
Visai netikėtai įvykęs „Šilutės naujienų“ žurnalistės pokalbis su keliais rajono Savivaldybės tarnautojais parodė, kad ekspertai neklysta.
„Jei galėčiau rinktis, nenorėčiau gyventi šalia neįgaliojo“, – tiesiai šviesiai rėžė vienas valdininkas, prisipažinęs, kad vis dėlto nė vienas toks žmogus iki šiol jam nėra padaręs nieko bloga…
Viena jėga – dvi galimybės
Žurnalistams Klaipėdoje konferenciją apie lygių galimybių problemą žiniasklaidoje surengusios Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas viešiesiems ryšiams Valdas Dambrava bandė provokuoti klausimais, kas protingesni – baltaodžiai ar juodaodžiai, kas stipresni fiziškai?
„Bijote atsakyti? Teisingai darote, nes aš irgi bijau“, – juokavo V.Dambrava.
Jis sakė, kad žurnalistai vis dažniau į tarnybą kreipiasi kaip piliečiai – praneša apie pastebėtus lygias galimybes pažeidžiančius atvejus. Tačiau, kita vertus, patys viešindami su diskriminavimu susijusias problemas kartais apverčia jas taip, kad visuomenės akyse kaltas lieka diskriminuojamas žmogus.
V.Dambrava prisiminė atvejį, kai jauna mergina sutiko viešai per televiziją papasakoti savo istoriją – kaip prie jos ilgą laiką priekabiavo direktorius. Filmuojant pokalbį, operatorius vis pabrėždavo iškilias merginos kūno linijas, seksualius drabužius. Vėliau šis įrašas kaip įrodymas buvo pateiktas net teismui – kaltinamasis direktorius aiškino, kad tai – akivaizdus įrodymas, kokia iš tiesų yra mergina.
Tačiau žiniasklaida vis dėlto išlieka viena efektyviausių bausmės priemonių – už lygių teisių pažeidimą ar diskriminaciją baudžiami asmenys labiau bijo ne piniginių baudų, o jų vardų ir pavardžių paviešinimo.
Sotus alkano neužjaučia
Televizijoje ne vienerius metus dirbantis žurnalistas, režisierius Audrius Lelkaitis buvo atviras: dažniausiai televizijų vadovybei visai nesvarbu, kokybiškai ar ne žurnalistas rengia televizinę laidą. Svarbiausia, kad eteris būtų užpildytas. Ne išimtis ir informacinės televizijos laidos, kuriose dominuoja negatyvios naujienos. Taip yra todėl, kad tokias žinias paruošti paprastai neužtrunkama, o imtis ilgų tyrimų drįsta nedaugelis. Niekas negali prognozuoti, ar jie pasiteisins, gaištamas laikas, išmetami didžiuliai pinigai.
„Žurnalistai turi savybę apie save galvoti geriausiai. Ne išimtis – ir aš. Tačiau taip toli gražu nėra. Svarbu nepervertinti savo jėgų, atliekant darbus pasilikti tiek laiko, kad jo liktų faktams patikrinti“, – aiškino A.Lelkaitis.
Viename BBC eksperimente dalyvavęs A.Lelkaitis teigė supratęs, kad lygybė neegzistuoja net tarp tos pačios visuomenės grupės narių. Apsiginklavęs slapta kamera A.Lelkaitis, „padedamas“ vienos įdarbinimo agentūros Kaune, išvyko į Londoną žadėto darbo. Nuvykus į vietą paaiškėjo, kad darbo nėra, o už detalesnę informaciją dar reikia sumokėti tarpininkui, kuris nuvežė jį į vieną miestelį. Jame jau gyveno būrys atvykėlių, taip pat besitikinčių gauti darbą. Už pragyvenimą, aišku, teko mokėti, ir, pasak žurnalisto, toks ir buvo pagrindinis agentūros pasipelnymo modelis.
„Realiai supratau, ką gali jausti žmogus, turintis savyje orumo, bet atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje be aiškių ateities perspektyvų. Daugelis name, kurį vadinau „ferma“, gyvenusių žmonių paprasčiausiai ėmė gerti. Rodos, vienodoje padėtyje atsidūrę turėjo užjausti vieni kitus, tačiau net ir ten atsirado vadinamų „vierchų“, engiančių kitus“, – apie eksperimentą pasakojo A.Lelkaitis.
Į darbą – be nuostatų
Įdomios informacijos pateikė naujienų agentūros BNS vyr. redaktorius Artūras Račas. Atliktos sociologinės apklausos rodo, kad lietuviai tik įsivaizduoja esą tolerantiški, tačiau paklausinėti išsamiau daugelis neslepia, kad sutikę homoseksualą pasielgtų ne kaip kitaip, kaip tik „duotų jam į snukį“, ir panašiai.
Dar daugiau – 2007 m. ir 2012 m. atliktos apklausos parodė, kad netolerancija kitokios tautybės, religinių pažiūrų ar lytinės orientacijos žmonėms tik didėja. Keisčiausia, kad nors vykdoma nemažai projektų, padedančių neįgaliuosius integruoti į aplinką, daugelis lietuvių bodisi ne tik dirbti su jais, bet ir gyventi kaimynystėje. Labiausiai netolerantiški žmonės yra romams, kaliniams, homoseksualams, neįgaliesiems, musulmonams, gruzinams.
Kalbėdamas apie asmeninę žurnalisto atsakomybę, A.Račas neslėpė, kad didžiausias iššūkis žurnalistui – teisingai perfiltruoti informaciją ir neturėti išankstinių nuostatų ir vertinimų, galinčių ne visai reikiama linkme pakreipti norimą perduoti žinią.
„Kiekvienas turėtume sau atsakyti į klausimą, kas kaltas dėl žiniasklaidos priemonėse pasirodančios informacijos emocinio atspalvio – Žurnalistas? Redaktorius? Leidėjas? Savininkas? Atsakymas labai paprastas – aš“, – kalbėjo A.Račas.