Ne vien duona žmogus sotus, ne vien vaistais jis gydomas. Todėl Pasaulinės sveikatos dienos išvakarėse sėdame su dviem Šilutės ligoninės gydytojais kalbėtis apie… Ne, ne apie ligas ir vaistus, o apie širdžiai mielus laisvalaikio pomėgius.
„Įrodykite mūsų skaitytojams, kad kiekvienas žmogus turi turėti labai mėgiamą užsiėmimą, kad miela veikla palaiko ne tik fizinę, bet ir psichikos sveikatą“, – prašau urologo Edgaro PADIMANSKO ir odos ligų gydytojo Leono BALČĖNO.
Ir jie įrodo. Vienas nedelsdamas patikina, kad jei žemėje nebūtų motociklo, meškerės ir krepšinio aikštelės, jo jau seniai lauktų „plačiai minkštų palatų duris atvėręs Švėkšnos psichiatrijos departamentas“. O antrasis pirštu pabaksnoja į stalą, ant kurio po stiklu, be naujausių medikamentų informacinių lapelių, guli ir Klaipėdos krepšinio komandos „Neptūnas“ varžybų grafikas visam balandžio mėnesiui.
Abu kartu jie dar išplečia akis ir perklausia: „Negi yra tokių žmonių, kurie hobio neturėtų?..“ Galų gale reziumuoja: „Blogai tokiems, labai blogai“.
Serga už „Neptūną“ ir kartais – už „Žalgirį“
„Tinka bet kokia galimybė pajudėti“, – taip galima apibūdinti L.Balčėno pomėgius. Savo namuose turintis krepšinio lentą ir stalo teniso stalą, šiuos sportinius žaidimus jis nuolat žaidžia su draugais, kaimynais bei artimaisiais. Bet jei jie neužklysta, ir vienas kamuolį į krepšį pamėto.
Kartą per savaitę gydytojas skuba į šilutiškio bičiulio Stasio Timinsko namus, kur vyksta biliardo turnyrai 2 prieš 2.
Neatskiriama L.Balčėno gyvenimo dalimi jau 40 metų yra medžioklės – dar viena galimybė pajudėti. Net ir tais atvejais, kai jam tenka laukti šerno sėdint medžioklės bokštelyje, medikas randa kuo pasidžiaugti.
„Tada sielą ramina čiulbantys paukščiai, žydinčių medžių kvapai. O, žiūrėk, ir koks nemedžiojamas žvėrelis – voveraitė ar barsukas – akiratyje pasirodo“, – vardija gydytojas medžioklės malonumus.
O kai savo medžioklės metu nueitą maršrutą žingsniamačiu matavo, šis parodydavo 20-30 tūkstančių rezultatą.
Kelis vakarus per mėnesį L.Balčėnas kartu su E.Padimansku skuba į Klaipėdos „Švyturio“ areną, kur stebi savo mylimos
uostamiesčio „Neptūno“ komandos žaidimą. Abu turi arenos abonementus. Pastaraisiais metais dar ir jaunąjį kolegą chirurgą Tomą Grenovecką į kompaniją priėmė.
Tiesa, L.Balčėnas pripažįsta, jog jie dar serga ir už Kauno „Žalgirį“, jei pastarasis atvyksta į šį kraštą. Bet jeigu aikštelėje susitinka abi šios mylimos komandos, tuomet Šilutės medikų klyksmai sklinda jau… prieš „Žalgirį“.
Medikas sako, kad per tokį emocingą vakarą taip išsikrauna, jog net ir tada, kai numylėtiniai pralaimi, o jie namo sugrįžta nelaimingi, kitą dieną vis tiek jaučiasi geriau, ramiau reaguoja į daugelį dalykų.
Dar viena atgaiva dviejų medikų Balčėnų šeimai – kelionės. Kartu su žmona, gydytoja odontologe Virginija L.Balčėnas stengiasi pasirinkti tas šalis, kurių gamta ryškiai skirtųsi nuo Lietuvos kraštovaizdžio. Sako, kad būtent gamtos vaizdai ilgiausiaiišlieka atmintyje, o vis iš naujo jais gėrėtis galima vartant kelionių metu darytas fotografijas. Ypač jam patinka kalnai.
Judėjimui privalu rasti laiko
L.Balčėnas pasakoja, kad savo darbe mato vis daugiau perbalusių, netaisyklingą laikyseną ir stuburo iškrypimų turinčių jaunuolių ir net vaikų. Tai akivaizdi ilgalaikio sėdėjimo pamokose ir prie kompiuterių pasekmė.
„Aišku, atsiriboti nuo civilizacijos išradimų nepavyks nė vienam, bet labai svarbu rasti laiko ir judėjimui, pabuvimui gryname ore“, – sako jis.
Medikas prisimena savo vaikystę – bet kuriuo metų laiku ištisos dienos prabėgdavo lauke. „Mes tiesiog gyvenome sniege, saulėje, paupy, miške“, – vardija jis. Ir primena, kad dėl to stiprėjo ne tik raumenys, bet ir visas organizmas bei jo imuninė sistema, kovojanti su ligomis. Todėl tos gamtos, ir tų judrių žaidimų ypač reikia jauniems žmonėms.
„Bet negi gali būti žmonių, neturinčių pomėgių?..“ – suabejoja gydytojas.
Mėgsta motociklą, žvejybą ir krepšinį
Gydytojas E.Padimanskas, kalbėdamas apie savo pomėgius, pirmiausia kalba apie motociklą. Pirmą kartą ant šios transporto priemonės užsėdo Tailande, pasiūlius senam bičiuliui. Rizikavo todėl, kad toje šalyje nereikia vairavimo teisių motociklininkams. Užsėdo ir pamėgo.
Tačiau E.Padimansko žmona, gydytoja neurologė Dangira anaiptol nėra šios transporto priemonės gerbėja. Atvirkščiai, anot paties mediko, motociklas yra didžiausios jo gyvenimo palydovės priešas. „Ji labai baiminasi traumatizmo. Iš tiesų, to traumatizmo jau būta. Po paskutiniojo praėjusios vasaros nutikimo man teko ne tik savo dviratę transporto priemonę remontuoti, bet ir pačiam visą mėnesį „remontuotis““, – prisipažįsta gydytojas. Ir čia pat su jam įprasta humoro doze priduria: „Nieko rimta nebuvo: truputį susimušiau kojytę ir raumenukai buvo plyštelėję…“
Šiaip jau E.Padimanskas nėra greičio mėgėjas ir visus motociklininkus sako dalijantis į dvi kategorijas: adrenalino medžiotojus ir ramybės medžiotojus. Save priskiria pastariesiems, mat mėgsta važinėti saugiu greičiu, pastebėdamas aplinkos grožį ir mėgaudamasis ramybe. Taip geriausiai išsivalo galva, kuriai streso užtenka ir darbe.
„Ne visi Lietuvos motociklininkai siekia užsimušti, aš iš tų, kurie nesiekia“, – dėsto vyrų gyvybes gelbstintis medikas.
Kartu su bičiuliu šilutiškiu Povilu Tunaičiu jiedu jau keletą metų turi tradiciją atšilus orams važiuoti motociklu į Kintus. Ne ko kito, o tik kavos atsigerti.
Dar vienas E.Padimansko pomėgis – žvejyba. Pamario kraštas šia prasme jam – tikras atradimas. Tačiau medikas nėra „ligonis“, kuris ant kranto sėdi ir lietui pliaupiant, ir šalbdribai krentant. Anot jo, pomėgis turi teikti malonumą, o gamtoje jį gali patirti tik tada, kai šilta ir smagu.
Tiesa, malonumo patirti tiek, kiek norėtų, jam nepavyksta dėl įtempto darbo grafiko. Apgailestauja, kad per visą praėjusią vasarą žvejybon buvo ištrūkęs gal tik kokį 15 kartų…
Krepšinis – trečioji E.Padimansko aistra. Jį mėgsta ir žaisti, ir stebėti. Bet pastaruoju metu tenka tik stebėti, o tuos metus, kuomet žaidė už Marijampolės miesto rinktinę, prisimena su nostalgija.
„Dabar prisiminęs krepšinį pirmiausia pažiūriu į pasą, po to – į veidrodį, ir tada suvokiu, kad man jau beliko jį tik stebėti“, – vėl šmaikštauja E.Padimanskas.
Nebūtų pomėgių – būtų psichiatrai
Apie pomėgių reikalingumą žmogui užklaustas E.Padimanskas nedvejodamas pažeria tiradą apie tai, kad dabar jis yra nelaimingas žmogus, mat neseniai į užtarnautą poilsį išėjo kolega – Šilutės ligoninės gydytojas urologas Julius Pranevičius.
Tad E.Padimanskui teks gydyti dvigubai daugiau nei iki šiol pacientų, vadinasi, laisvalaikio bus dar mažiau.
Jis patikina, jog jei neturėtų mielų laisvalaikio pomėgių, jo jau seniai lauktų „duris plačiai atvėręs Švėkšnos psichiatrijos departamentas“…
Anot gydytojo, absoliučiai kiekviena profesija duoda žmogui daugiau ar mažiau streso, nes kiekvieną darbą dirbant reikia atsakingumo, tenka spręsti įvairias situacijas. Todėl būtina rasti ir galimybių išvalyti tą stresą iš smegenų, bent trumpam užmiršti jį.
Kitas dalykas, kad gyvenimas be pomėgių, anot E.Padimansko, būtų oi koks liūdnas ir neįdomus. Tad jis daro išvadą, jog kiekvienas žmogus tiesiog privalo turėti pomėgių, ir jiems turi skirti bent 2 kartus per savaitę po porą valandų.