Jau rytoj visa Lietuva švęs Žolinę – Kristaus motinos Marijos ėmimo į dangų šventę. Mažajai, o kartu ir visai Lietuvai ši data svarbi ir tuo, kad tądien gimė žymus Mažosios Lietuvos spaudos veikėjas, kalbininkas, kultūros veikėjas ir evangelikų liuteronų dvasininkas Kristupas JURKŠAITIS.
Jo užrašyta tautosaka dar ir dabar neretai yra pateikiama mokyklose kaip savitos literatūrinės kalbos pavyzdžiai, nors buvo metas, kai kunigas nepagarbiai ir nepagrįstai buvo pravardžiuojamas Saugų kirmėlaite.
Gydė gyvulius ir žmones
Kristupas Jurkšaitis gimė 1852 m. rugpjūčio 15 d. Galbrasčiuose, tuometinėje Ragainės apskrityje. Mokęsis gimtojo kaimo mokykloje, vėliau įstojo į Tilžės gimnaziją, studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete.
1879 m. jis buvo pakviestas dirbti mokytoju – precentoriumi į Priekulės parapijinę mokyklą. Būtent ten K.Jurkšaitis pradėjo savo literatūrinę – kalbinę veiklą. Startavo kaip vertėjas ir išvertė „Nusidavimą apie Jeruzalės išpūstijimą“, kuris nuo 1881 m. pradžios buvo leidžiamas knygos lapų pavidalu kaip „Tiesos prieteliaus“ priedas. „Tiesos prietelius“ buvo evangelikų liuteronų savaitraštis, leistas 1879-1882 m. Priekulėje.
1882 m. K.Jurkšaitis buvo paskirtas Saugų parapijos kunigu. Sakoma, kad kunigaudamas Saugose, jis įsigijo porą mažiukų ponių, tuo be galo stebindamas savo parapijiečius. Šie gyvulėliai kunigui tarnavo kaip transporto priemonė. Pasikinkęs juos į nedidelę brikelę, keliaudavo iš kaimo į kaimą, kur rinko tautosaką, gydė gyvulius ir žmones. Kiekvienam rasdavo ne tik vaistų, bet ir gerą žodį. Pinigų iš nieko neimdavo.
Paprasti žmonės kunigą mylėjo, tačiau aukštesni sluoksniai, kai kurie inteligentai dvasininko veiklą vertino nepalankiai, tad ilgainiui K.Jurkšaičiui parapiją teko palikti.
Pavadino Saugų kirmėlaite
Kunigaujančiam Saugose K.Jurkšaičiui buvo pavesta daugybės mokyklų priežiūra. Lietuviams siekiant išlaikyti gimtosios kalbos vartojimą visose gyvenimo sferose, kunigas, galbūt dėl savo neryžtingumo, įsivėlė į itin nemalonią situaciją.
Tuo metu Vokietijos valdžia vis labiau aktyvino germanizaciją, siekdama galutinai uždrausti lietuvių kalbos vartojimą mokyklose.
K.Jurkšaitis nepritarė tokiai valdžios politikai. Jis vienu metu surašė net peticiją kultūros ministerijai ir su keliais tūkstančiais parašų nusiuntė į Berlyną. Bet valdžia laikėsi savo taktikos, o K.Jurkšaitis, kaip ir daugelis kitų dvasininkų, nesiryžo stoti į atviresnę kovą, manydamas, jog lietuvininkų ateitis – be perspektyvų, jog reikia gelbėti tik lietuvių kalbą nuo išnykimo. Būtent dėl to jis dar aktyviau ėmė užrašinėti iš lūpų į lūpas perduodamus žmonių pasakojimus.
Dėl tokio neryžtingumo kitas garsus Mažosios Lietuvos veikėjas, poliglotas Jurgis Zauerveinas – Girėnas dvasininką K.Jurkšaitį net buvo praminęs Saugų kirmėlaite.
J.Zauerveinas – Girėnas skaudžiai išgyveno dėl Mažosios Lietuvos dvasininkų nenuoširdumo bei dviveidiškumo, kurie prieš jį rezgė įvairiausias intrigas ir prasimanymus. Jis teigė, kad ne kas kita, bet tik Mažosios Lietuvos kunigai liuteronai tarp savo ganomų avelių paskleidė gandą, esą dr. J.Zauerveinas – Girėnas siekia Mažajai Lietuvai primesti katalikybę ir ją sujungti su Didžiąja Lietuva, o vėliau – su Lenkija ir Vengrija į vieną valstybę.
Tačiau norint bent iš dalies apginti K.Jurkšaičio motyvus lietuvininkų atžvilgiu, reikia pabrėžti, kad didžioji dalis jo surinktų pasakojimų buvo užrašyta būtent tarmine, o ne normine lietuvių kalba.
Aktyviai reiškėsi kultūrinėje veikloje
Politinėse peripetijose niekuomet nebūna vienos tiesos. Tačiau niekas neneigia, kad K.Jurkšaitis atliko reikšmingą darbą, tyrinėdamas lietuvių kalbą, rinkdamas tautosaką. Šį darbą jis pradėjo sekdamas tėvo pavyzdžiu, užrašė nemažai jo pasakojimų, išgirstų iš kitų žmonių.
1879 m. K.Jurkšaitis įstojo į įsteigtą Lietuvių literatūros draugiją (LLD), o draugijos žurnale „Mitteilungen der litauischen literarschen Gesellschaft“ ėmė skelbti Galbrasčių apylinkėse užrašytas pasakas ir padavimus.
1898 m. jis išleido knygą „Litauische Marche und Erzahlungen“ („Lietuvių pasakos ir pasakojimai“), į kurią įėjo 63 pasakos ir kelios dešimtys smulkiosios tautosakos dalykų. Čia buvo skelbiami ir jų lietuviški tekstai.
1900 m. išleido „Trumpą vokiečių gramatiką arba kalbamokslį lietuvininkams, lietuviams ir žemaičiams“.
Rusnės salos etnokultūros centro direktorė Birutė Servienė kviečia atkreipti dėmesį ir į tai, kad K.Jurkšaitis bičiuliavosi su tokiu šviesuoliu kaip daktaras Jonas Basanavičius, buvo pelnęs jo pasitikėjimą ne tik kaip aktyvus kultūros darbuotojas, bet ir kaip žmogus.
Už tautosakinę veiklą Kristupas Jurkšaitis buvo išrinktas LLD valdybos nariu, bet vėliau dėl nepalankaus požiūrio į vis stiprėjantį lietuvių nacionalinį judėjimą buvo iš valdybos pašalintas. Tada jis atsidėjo vien tik moksliniam darbui – lietuvių kalbos studijoms: skaitė pranešimus apie Mažosios Lietuvos tarmes, rinko medžiagą lietuviškam žodynui, rengė spaudai įvairius lietuviškus leidinius.
K.Jurkšaičio tautosaka, kaip minėta, labai domėjosi J.Basanavičius, kuris vėliau K.Jurkšaičio užrašytus pasakojimus perspausdino savo išleistose knygose.
Kapą mindžiojo kojomis
Paradoksalu, tačiau vėliau dėl itin didelio domėjimosi lietuvių kalba, kunigu ėmė nebepasitikėti dvasinė vyresnybė. Ilgą laiką konsistorija siųsdavo jį į įvairias parapijas laikinai pavaduoti sergančių kunigų. Ir tik 1912 m. K.Jurkšaitis buvo išrinktas antruoju kunigu – precentoriumi Rusnėje. Čia Kristupas Jurkšaitis ir mirė 1915 m. birželio 17 d.
Iki pat 2006 metų net nebuvo žinoma, kurioje tiksliai vietoje Rusnės šventoriuje šis kunigas palaidotas. Marmurinė lenta su užrašu, kad čia yra palaidotas Kristupas Jurkšaitis, ilgą laiką žymėjo vietą kairėje Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčios pusėje, greta simbolinių Rusnės mecenatais vadinamų Ankerių šeimos kapų.
Salos etnokultūros centro direktorė B.Servienė pasakojo, kad ten seniūnija sodindavo gėles, gražiai tą vietą prižiūrėjo. Paskui ėmė aiškėti faktai, kad vis dėlto kunigo amžinojo poilsio vieta yra visai kitoje šventoriaus vietoje – apie 7 metrus nuo šiaurrytinio bažnyčios kampo.
Į kraštotyrininkų draugiją susibūrę Rusnės šviesuoliai, tarp kurių buvo ir knygos mylėtojas Rapolas Rimašauskas bei etnografinės sodybos įkūrėjas Kazimieras Banys, padedami paveldosaugininkės Redos Švelniūtės, ėmėsi užduoties išsiaiškinti tikslią šviesuolio palaidojimo vietą.
Daug informacijos suteikė ir surinktą medžiagą perdavė profesorius, habilituotas mokslų daktaras Domas Kaunas.
R.Švelniūtė pasakojo, kad keli senieji Rusnės gyventojai dar prisiminė, kur tiksliai palaidotas K.Jurkšaitis, ką žinojo, papasakojo D.Kaunui. Pagal jo surinktus duomenis buvo matyti, kad Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo kapas buvo supiltas dabar jau nebeegzistuojančio didžiulio medžio paunksmėje. Kapą žymėjo metalo tvora.
Kol nebuvo įgyvendintas kapavietės įamžinimo projektas, gyventojai toje vietoje buvo pramynę taką į sodus.
„Visuomet, kai vedamos ekskursijos užsienio ar Lietuvos turistams, sustojame prie K.Jurkšaičio kapavietės. Jis mums labai svarbus ne tik kaip antras kunigas, bet kaip žmogus, aprašęs savo gyvenamosios vietos to meto žmonių būtį ir buitį, surinkęs tiek daug tautosakos – pasakojimų, legendų, padavimų. Šis žmogus visuomet šalia mūsų, gyvas atmintyje“, – sakė B.Servienė.
Rengiant straipsnį konsultavo Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė.
|
K.Jurkšaičio stilizuota pasaka – be jokio veiksmažodžio Norėdamas parodyti dideles lietuvių kalbos galimybes, raiškos ekspresyvumą ir vaizdingumą, vieną iš užrašytų pasakų K.Jurkšaitis stilizavo taip, kad joje neliko nė vieno veiksmažodžiu išreikšto tarinio. Jų vietoje panaudoti ištiktukai. Vargšas ir besotis Vargšas girio an upes kranta capt capt medžius. Kirvis no kota smukt ir tik pūkšt į gelmę. |
Projektas: „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį”.