Nusipelnęs Lietuvos gydytojas Adulis Valodska: „Po sunkių operacijų būna ir šalto kefyro, ir baltų rožių“

VALODSKA 1„Taip kaip medžiotojas žvėrį sumedžioja, o ne nušauna, taip ir chirurgas ligonį operuoja, o ne pjausto“, – įsitikinęs gydytojas ortopedas traumatologas, Šilutės ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėjas Adulis VALODSKA.

Gegužės mėnesį Sveikatos apsaugos ministerija ilgametį šio mediko darbą įvertino Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardu. „Nesijaučiu kažką ypatingo padaręs, tiesiog visą laiką stengiausi dirbti normaliai, įprastai, sąžiningai“, – teigia nuo 1974 metų Šilutės ligoninėje dirbantis gydytojas.

Medicinos studijas pasirinko atsitiktinai

A.Valodska gimė ir užaugo, kaip pats sako, ant Žemaitijos ribos – Kuršėnuose. Baigęs mokyklą, pusę metų studijavo Kauno politechnikos institute, chemijos fakultete. Šias studijas metė, nes norėjo stoti į pedagoginį institutą. Kartą skverelyje A.Valodska sutiko iš armijos grįžusį draugą, kuris nešė dokumentus į Kauno medicinos institutą. Taip jau likimas susiklostė, kad jis pasekė draugo pavyzdžiu ir taip pat pasirinko medicinos studijas.

1974 metais į Šilutę jis atvažiavo kaip vaikų gydytojas. Pediatro darbas A.Valodskai nebuvo prie širdies, todėl po trejų metų nusprendė persikvalifikuoti – išvažiavo į chirurginės specializacijos kursus, kuriuos baigęs dirbo Šilutės ligoninės Traumatologijos, Chirurgijos skyriuose. Dar vėliau tobulinosi Minske, o nuo 1982-ųjų pradėjo vadovauti Šilutės ligoninės Traumatologijos skyriui.

Pacientai ir dėkoja, ir iškeikia

Pagal statistiką, daugiausia pacientų iš Priėmimo skyriaus patenka pas gydytojus ortopedus – traumatologus. Jiems tenka susidurti su įvairias traumas patyrusiais, skausmą kenčiančiais žmonėmis.

Koks tai nelengvas, kantrybės, kruopštumo ir susitvardymo reikalaujantis darbas, teko įsitikinti ir šio straipsnio autorei. Su A.Valodska tarėmės susitikti jo budėjimo metu ligoninėje sekmadienį, tačiau pokalbio teko gerokai palaukti.

Vėlyvą rytą, aidint greitųjų sirenoms, Priėmimo skyrių užplūdo pacientai, kuriems buvo reikalinga traumatologo pagalba. „Niekada nežinai, ką rasi atskubėjęs į Priėmimo skyrių, nes čia atveža žmones, patyrusius sunkias traumas, nukentėjusius gaisruose, avarijose. Šiame darbe privalu išlaikyti šaltą protą, tačiau jaudulio atsikratyti nepavyksta niekada“, – vėliau prasitaria gydytojas, neretai išgyvenimus po sunkių atvejų parsinešantis ir į namus.

Anot A.Valodskos, dauguma ligonių gydytojo darbą vertina, už suteiktą pagalbą padėkoja, tačiau dažnai pasitaiko ir tokių, kurie nesuvaldo savo emocijų – iškeikia. Dar kiti „žinovai“ nurodinėja, kokį gydymą medikas turėtų paskirti.

Nepasitenkinimą dažniausiai reiškia jauni, neblaivūs ar iš užsienio grįžę žmonės. „Užsienyje norint patekti į ligoninę tenka labai ilgai laukti, o čia pacientus priima greitai. Matyt, kraštiečiai svetur nėra į ligoninę patekę, nes čia kelia didelį šurmulį, būna nepatenkinti, kai susidaro pacientų eilutė“, – apie savo darbą pasakoja gydytojas.

Jis prisimena ir išskirtinį savo darbo įvertinimo atvejį. Tąkart operuoti buvo iškviestas iš namų – ligonis buvo patyręs sunkią traumą, reikėjo atlikti sunkią operaciją. Išėjus iš operacinės, paciento artimieji jį pasitiko su didžiule puokšte baltų rožių.

Po sunkios operacijos – šalto kefyro butelis

A.Valodska pasakoja, kad vienodų traumų nebūna, tačiau dažniausiai pasitaiko vadinamieji spinduliniai rankos kaulų lūžimai. Neretai atvežami rimtas traumas patyrę žmonės, tuomet tenka operuoti skubiai – ekstra tvarka. „Jei matome, kad nereikia – neoperuojame, taikome konservatyvų gydymą, kuris kartais gali užtrukti ilgiau, bet duos geresnių rezultatų“, – sako gydytojas.

Anot traumatologo, operacijos sėkmė priklauso ir nuo ligonio nusiteikimo. Dažnai žmonės nevykdo nurodymų, ir praėjus vos keletui dienų po chirurginės intervencijos stengiasi keltis, stotis, eiti. Būna, kad siūlės plyšta, metalai lūžta, patiriamas skausmas, komplikacijos.

Medikas papasakojo ir apie ilgiausią operaciją, kurioje jam teko dalyvauti kaip ne pagrindiniam gydytojui. Gerai prisimena, kad buvo gegužės pradžia, penktadienis. Kadangi ligoniui buvo pažeistos kraujagyslės, teko išsikviesti angiochirurgus iš Vilniaus. Operacija prasidėjo 7.30 val., o nuo operacinio stalo A.Valodska nuėjo apie 18 val. „Baigus operaciją priešoperaciniame kambaryje man buvo padėtas šalto kefyro butelis“, – atvirauja gydytojas.

Anot jo, ankstesniais laikais, kai nebuvo tiek personalo, būdavo sunkiau, tekdavo ir 10, ir 12 budėjimų per mėnesį praleisti ligoninėje. Dabar dirbti lengviau, nes yra daugiau kolegų traumatologų.

Nusipelniusio gydytojo vardą užsitarnavo

A.Valodska vertinamas ne tik pacientų, bet ir kolegų traumatologų, kurie jį laiko Traumatologijos skyriaus vienybės palaikytoju. Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas, taip pat traumatologas, Darius Steponkus sako, kad jam daktaras A.Valodska visų pirma yra mokytojas, kuris atvažiavusiam dirbti po studijų jaunam gydytojui negailėjo patarimų bei supratimo.

„Tai medicinai atsidavęs žmogus. Prieš 20 metų A.Valodska praktiškai gyvendavo ligoninėje – pradedant budėjimais, baigiant operacijomis, nes tada gydytojų labai trūko“, – sako D.Steponkus.

Dar Lietuvos nusipleniusio gydytojo kolega ir vadovas pastebi, kad traumatologija yra tokia sritis, kurioje dažniausiai nėra laiko svarstyti ir galvoti, o reikia veikti greitai. A.Valodska, D.Steponkaus nuomone, pasižymi tokiomis būdo savybėmis kaip atsakingumas, pareigingumas, nežiūrėjimas darbo valandų.

„Nusipelnęs gydytojas ir yra toks, kuris atiduoda daugiau nei priklauso, ir šį nuopelną A.Valodska tikrai užsitarnavo“, – įsitikinęs Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas D.Steponkus.

Reklama: sbklinika.lt