Nustūmę negalias vainutiškiai sukasi veiklos verpetuose

neigalieji misiuliai vainuto folklorasAktyvus dalyvavimas daugelyje seniūnijos, Neįgaliųjų draugijos ir rajoninių renginių, kasmetinės kelionės po visą Lietuvą ir net aplinkines respublikas su vietos padalinio neįgaliaisiais, aktyvus dalyvavimas labdaros organizacijos veikloje, bažnyčios chore ir folkloro ansamblyje. Dar, žinoma, namų ūkis, idealus sodybos aplinkos tvarkymas, daržovių auginimas – tiek darbų ir širdžiai mielos veiklos gali aprėpti Neįgaliųjų draugijos nariai.

Tokia įžanga – apie itin aktyviai gyvenančią vainutiškių Aldonos ir Antano Misiulių porą, vakar atšventusią 46-erių bendro gyvenimo metų sukaktį.

„Taip gyventi įdomiau ir kitaip mums nebeišeitų“, – tokia mintis yra Aldonos ir Antano varomoji jėga, jie ramesnio savo gyvenimo nebeįsivaizduoja.

Atsikėlę iš Traksėdžių tapo varikliuku Vainute

„Visokiausia visuomeninė veikla žiemą – pats tas, kad neužsisėdėtume ir savose sultyse virti nepradėtume“, – linksmai pokalbį pradeda savo namuose priėmusi solidi vainutiškių pora.

Mums kalbantis jie dar nežino, kad šiandien, gruodžio 3-iąją, minint Pasaulinę neįgaliųjų dieną, sulauks savo bičiulių – Šilutės rajono neįgaliųjų draugijos Vainuto padalinio narių sveikinimų bendro gyvenimo sukakties proga.

„O kaipgi – be sveikinimų. Juk Misiuliai, galima sakyti, yra mūsų padalinio varikliukas, vieni didžiausių mano padėjėjų ir patarėjų“, – sako Vainuto padalinio pirmininkė Anelė Lileikienė.

Misiulių šeima nėra Vainuto senbuviai, jie čionai iš Šilutės pašonėje esančių Traksėdžių atkilo tik prieš 8 metus. Apie tokio gyvenimo pokyčio priežastis klausiama Aldona pasakoja visada norėjusi savo daržo ir ypač – gėlyno, o daug metų gyvendama daugiabutyje galimybės puoselėti aplinką neturėjusi. Tad žinia apie Vainute parduodamą namelį tapo postūmiu keisti gyvenamąją vietą.

Apkeliavo visą Lietuvą ir dalį Latvijos
misiuliene
Vos atsikėlę iš rajono centro į rajono pakraštį, jiedu patys pasiprašė supažindinami su aktyviausiais vietos žmonėmis ir kolektyvais. Pirmiausia buvo pakviesti giedoti laidotuvėse, o netrukus miestelio vargonininkas juos ir į bažnyčios chorą prisikvietė.

Chore liko iki šiol, bet per tą laiką Misiulių veiklos barai dar labiau prasiplėtė. Vos kiek pasitvarkę ir pasiremontavę savo namus, Aldona ir Antanas sulaukė neįgaliųjų pirmininkės A.Lileikienės kvietimo kartu su neįgaliaisiais plaukti į Nidą. Žinoma, neatsisakė, o kai artimiau susipažino, abejonių nebeliko – abu tapo Vainuto poskyrio nariais.

Nuo tada Aldona ir Antanas yra nepakeičiami visų Vainuto, kitų seniūnijų ir Šilutės neįgaliųjų organizuojamų renginių dalyviai. Jei tik telpa, juodu važiuoja į visas organizuojamas ekskursijas: jau keliavo į Latviją ir Vilnių, apžiūrėjo Valdovų rūmus ir ypatingą įspūdį palikusią Rundalės pilį, vaikščiojo Trakų pilies grindiniu, kopė į Šatrijos kalną, lankėsi Druskininkuose, Merkinėje – visų kelionių ir neišvardintum.

Kai prieš keletą metų Vainute buvo steigiamas Žemaičių Naumiesčio Gerumo namų padalinys, A.Lileikienė ir vėl pakvietė Misiulius. Juodu prisipažįsta, kad iš pradžių atsikalbinėjo, nes iš anksto pranašiškai numatė, jog čia gali tekti atsigirsti ir neteisingų vertinimų. Įkalbinėjami sutiko, bet šiandien jau gerai žino, kad neklydo – kalbų jau išties atsigirdo visokių, ir neteisingų, ir skaudinančių.

„Ne visi tik dėkoja“, – santūriai ištaria galvą linguodama Aldona.

Gerumo namuose kartu su kitomis savanorėmis pora darbuojasi kartą per savaitę, bet jei artėja šventės, reikia ruošti dovanėles arba atvežama labdara, tai veiklai tenka atiduoti ir daugiau dienų.

Suspėja ir į ligonines, ir į Airiją

Lyg to jiems dar būtų negana, prieš porą metų juodu pradėjo dainuoti naujai susibūrusiame folkloro ansamblyje „Vainuta“. „Oi, koks tai yra smagumas po darbų aplink namą ir virtuvėje nueiti į ansamblio repeticiją, padainuoti, pašokti. Atrodo, ir nuovargis nežinia kur dingsta. Tai tikras pakylėjimas ir sielos atgaiva“, – vienas per kitą kalba abu senjorai.

Anot jų, vadovės Loretos Mieliulytės vadovaujama „Vainuta“ – išskirtinai draugiškų bendraminčių kolektyvas: smagiai repetuoja, koncertuoja, vieni kitus ir švenčių proga sveikina, ir vaišių visi susineša.

Ypač jiedviem smagu tautiniais drabužiais pasipuošti. Smagiai pasakoja, kaip kartą su tokia apranga kaimyną Antaną vardinių proga nuėję sveikinti – varduvininkui net žandikaulis iš nuostabos atkrito, jis tikino, jog dar niekada taip dailiai pasipuošusių sveikintojų nebuvo sulaukęs.
misiulis antanas
Atgaiva Misiuliams ir darže kapstytis, gėlynus puoselėti. Nors Antanas jau aštuntą dešimtį pradėjo, o Aldona septintąją įpusėjo, metai jiems ne kliūtis taip išpuoselėti aplinką, kad seniūnijos padėką už gražiai tvarkomą sodybos aplinką pelnė.
„Nors dirbame savo malonumui, bet vis tiek smagu kai ir kiti pastebi, įvertina“, – kukliai šypsosi Aldona.

„Kaip jūs tiek visko suspėjate? Ar jūsų niekada jokios negalios negriebia?“ – klausiame šeimininkų. Abu patikina, kad būna visko, bet kai greit sukiesi, tai ir ligonines apvažiuoti suspėji…

Suspėja juodu ne tik į ligonines nuvažiuoti – dar ir į Airiją pas ten gyvenančias dukras nuskristi. Jau bene 5 kartus ten buvo, o kartą ir porą mėnesių išgyveno. Dukros Dangira ir Rita kviečiančios ten ir likti, bet tėveliai ilgai netrukę vėl skrenda namo.

„Kai grįžtam, Vainutas atrodo kaip rojus. Pragyvenimas ten lengvesnis, bet čia savi namai“, – taria vieningai.

Beje, namuose tėvų laukia ir jaunėlio sūnaus Vytauto šeima.

O jei kada blogos nuotaikos debesis užplaukia, Aldona sako žinanti vaistą, kuriuo ir su kitais galinti pasidalinti – žolininkės Jadvygos Balvočiūtės žolelių rinkiniai, kurių ji kartais rudenį ir porą pakelių išgerianti. Nuotaikos svyravimus it ranka nuima.

Tiesiog gera kartu

Atsisveikindami dar apie meilę smalsaujame, mat šiandien ši pora 46-erių bendro gyvenimo metų sukaktį mini. Aldona šypteli, kad meilė anksti atėjusi – vos 18 metų jai buvę. Antanas – 8-eriais metais vyresnis. Ji pieninėje dirbusi, jis pieną pienvežiu vežiojęs. Žinia, į gegužines vaikščioję, o šokdinti Aldoną pirmasis pradėjęs Antano draugas. Jis ir palydėdavęs, bet draugystę nutraukė vaikino mokslai. Tada jau Antanas, ilgai nelaukęs, simpatišką panelę kalbinti pradėjęs.

Trys mėnesiai – tiek užteko jaunai porai, kad pažintų vienas kitą ir nutartų, kad kartu nori būti visą likusį gyvenimą. „Jauna buvau“, – prisipažįsta Aldona, taip paaiškindama savo taip greit ištartą „Taip“.

Ji prisimena tuomet įstrigusius filmo „Niekas nenorėjo mirti“ herojės žodžius: „Jei nori su tuo vyru turėti vaikų, gali už jo tekėti“. Ji žinojo, kad nori vaikų su Antanu, tad svarstyti nebebuvo ko.

Tiesa, dar buvo Antano piršlybos, kuomet prašant Aldonos tėvų jos rankos (vyras ir dabar prisimena) virpėjo kojos. Bet jaunamartės mama neprieštaravo, gal todėl, kad pati vos 18-kos tekėjo.

Aldona džiaugiasi, kad Visagalis išklausė jos, dar moksleivės, maldas, kuomet vis prašydavusi atsiųsti vyrą „tik ne pijoką“. Nors sako, kad nebūna taip, jog visas gyvenimas būtų žiedlapiais pabarstytas, bet jei nori su savo žmogumi sulaukti senatvės, viską gali atleisti.

Šiandien jiedu visur kartu: kelionėse, ligoje ir bėdoje, darbuose ir šventėse, tvarkydamiesi namuose ir prižiūrėdami artimųjų kapus. „Mums tiesiog gera kartu“, – sako trumpai.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.