Tuo metu, kai jauni žmonės plūste plūsta laimės ieškoti užsienin, Gardamo seniūnijos Juškaičių kaime ūkininkaujantys Rasa ir Saulius OŽELIAI kuriasi gimtinėje. Jautukus auginti ėmęsi jauni ūkininkai nedejuoja, kad Lietuvoje sunku, o kaime iš viso pragyventi neįmanoma.
„Jei nepatinka – neūkininkauk, o jei to ėmeisi – nedejuok“, – visiems besiguodžiantiems atrėžia 34-erių Saulius ir penkeriais metais jaunesnė jo žmona.
Jie neslepia neretai girdintys besistebint, kaip čia yra, kad visiems blogai, tik jiems gerai toje Lietuvoje. Bet taip jau yra – jiems gerai.
Nutarė auginti tik jaučius
Prieš 8-erius metus bendrą gyvenimą ėmę kurti naujakuriai įsigijo sodybą Juškaičių kaimo pakraštyje. Pradžioje ūkyje buvo visko – ir kiaulių, ir telyčių, ir karvutė. Bet ilgainiui Oželiai pastebėjo, kad aprėpti kelias žemės ūkio šakas yra sunku ir, anot jų pačių, neilgai trukus gali nutikti kaip toj patarlėj: bus devyni amatai, o dešimtas badas. Tad prieš ketvertą metų ėmėsi auginti tik jaučius.
Maži šiemetiniai jautukai į juškaitiškių ūkį atkeliauja iš visos apylinkės ūkininkų bandų. Perka apie pusšimtį jų, vos atvestų, pavasarį ir augina beveik porą metų. Nesirenka tik veislinių, nes tokiai bandai, anot Sauliaus, reikėtų didelių investicijų. Mažieji auga viename tvarte, didesnieji perkelti į naują, ką tik baigtą statyti.
„Parduodame tiems, kas geriau moka“, – neslepia ūkininkai.
Vasarą Oželių augintiniai ganosi pievose, kurių ūkininkai turi apie 70 ha. Dar apie pusšimtį hektarų valdo dirbamos žemės – sėja avižas, kvietrugius. Tik žieminių javų šiemet neaugina – sako, rankos nusviro, kai pernai žiemą visi iššalo.
Saulius sako, kad augindamas galvijus turi išmokti būti ir geru veterinarijos gydytoju. Jis – savamokslis, bet ūkininkavimo paslapčių sėmęsis ir Lietuvoje, ir užsienio ūkiuose.
Dejuotų, jei n
e ES parama
Jei ir dejuosi, vis tiek niekas nuo to nepasikeis, – su tokia nuostata ūkininkaujantys Rasa ir Saulius mano, kad ir Lietuvos kaime, nuoširdžiai dirbant, galima prasigyventi.
Tiesa, Saulius čia pat pasitikslina, jog dejuotų ir jis, o gal net ir iš viso ūkininkauti nebūtų ryžęsis, jei Europos sąjungos parama nebūtų galėjęs pasinaudoti. Bet pasinaudojo, nes buvo vienas pirmųjų jaunųjų ūkininkų mūsų rajone. Tuomet įsigijo traktorių MTZ, šiuolaikišką kultivatorių, dabar jau germinatoriumi vadinamą, plūgą. Gavęs antrąją paramą, pirko dar vieną traktorių.
Dabar visa būtiniausia technika jau išrikiuota ūkininkų kieme, darbymečiu samdyti nebereikia jokios. Bet Saulius čia pat patikslina, kad su ta technika esą taip – tobulybei ribų nėra. „Jei būtų atliekamų pinigų, ir vėl rasčiau ką pirkti“, – svarsto.
Šeima beveik nesamdo ir pagalbininkų – tik ypač retai jiems prireikia kokios pagalbos. Saulius patikslina, kad samdyti nesiryžta dar ir todėl, jog savo techniką ne kiekvienam ryžtųsi patikėti – geriau jau pats darbus nudirbs.
Į ūkį investavo ir dukra
Gerokai nustemba jauna šeima, kai klausiame, ar neliūdna jiems jauniems gyventi atokiame kaime?
„Koks čia atokumas?“ – klausia abu. Juk uostamiestis iš čia ranka pasiekiamas – vos pusvalandis kelio automobiliu. Šilutė – lygiai tiek pat. Tad liežuvis nesiverčia tokią vietą užkampiu vadinti.
Pernai jaunoji šeima netoliese esančių Šylių bendruomenei šventės „Gandro dovanos“ metu pristatė savo mažąją atžalą – vos gimusį sūnų Luką. Jo vyresnioji sesutė Austėja šiemet jau pirmokė ir ne juokais susirūpino savo verslu. Susitaupiusi solidžią sumą – net 570 litų – nusipirko ir sau veršelį. Mergaitei teko apsvarstyti visus tokio pirkinio „už“ ir „prieš“, nes gundančių pirkinių buvo numačiusi ir daugiau…
Bet svarstymuose nugalėjo jautukas Baltukas. Dabar kas vakarą ir Austėja skuba į mažųjų jautukų tvartą pažiūrėti, kaip laikosi jos augintinis. Baltukas – solidžiausias iš visų šiųmečių pirkinių, išsiskiria ne tik balta spalva, bet ir stambumu.
„Tai pirmoji mūsų dukrelės investicija į ūkį. Auga pamaina“, – išlydėdami linksmai sako jauni tėvai.