Iš Gaidelių kaimo kilusi, o dabar Amerikoje gyvenanti Lietuvos olimpietė Laimutė BAIKAUSKAITĖ kovo mėnesį grįžo į gimtinę atšvęsti mamos 90-metį.
Šventinių nuotaikų pasisėmusi kraštietė ir širdžiai mielus atsiminimus atgaivino: ji užsuko į Vydūno gimnaziją, kuri anksčiau buvo Sporto mokykla ir čia vykdavo pirmosios olimpietės treniruotės.
Išgirsti naudingų patarimų, pakalbėti su sportiškąja šilutiške susirinko pilna salė gimnazistų. Liejosi kalbos ne tik apie gyvenimo džiaugsmą, sporto naudą, bet ir apie skaudžiausias gyvenimo akimirkas.
Viena jų – L.Baikauskaitės trauma prieš pat Olimpines žaidynes Barselonoje. Trauma buvo sunki – būtent dėl jos sportininkė nutarė baigti karjerą.
Dalyvauti olimpiadoje – vaikystės svajonė
Kraštietė pasakoja, kad jos pažintis su sportu užsimezgė šeštoje klasėje. Apie profesionalų sportą Laimutė tuomet negalvojo – tai buvo tiesiog galimybė mergaitei pabūti su bendraamžėmis ir, kaip dabar juokdamasi moteris pripažįsta, sportas buvo puiki priežastis pabėgti nuo darbų tėvų ūkyje.
Tik vėliau, pradėjus dalyvauti varžybose ir pamačius, kad jai sekasi pelnyti prizines vietas, atsirado ir su sportu susijusios svajonės.
„Prisimenu, kaip aštuntoje klasėje treneris vaikams išdalijo tuščius lapelius, ant kurių mes turėjome parašyti, ką gyvenime norime pasiekti. Net pati nežinau, kodėl tuomet parašiau, jog noriu sudalyvauti Olimpiadoje…“, – sako L.Baikauskaitė.
Kaip moteris troško, taip likimas ir padarė – nuvedė ją į olimpiadą. Todėl dabar ji drąsiai skatino gimnazistus svajoti: „Nebijokite didelių svajonių ir jų siekite. Visko gali būti, gal ir nepasieksite to, ko trokštate, tačiau vis tiek pasistūmėsite į priekį ir gyvensite gražų gyvenimą arčiau šios svajonės“.
Džiaugtis pergale sutrukdė sumaišyti medaliai
L.Baikauskaitės svajonė išsipildė 1988 metais. Tuomet Seule, XXIV Olimpinėse vasaros žaidynėse, ji 1500 metrų bėgimo rungtyje atstovavo Tarybų socialistinių respublikų sąjungai ir iškovojo sidabro medalį.
Tiesa, nors Laimutė antra kirto finišo juostą, euforijos, kad laimėjo sidabrą, nepatyrė. Dabar buvusi olimpietė pamena, kad tuomet ji buvo ne laiminga, o sutrikusi, nes varžybų dieną sidabras buvo atiduotas rusei Tatjanai Samoilenko, o Laimutei – bronza…
„Man maloniau galvoti, kad medalių sumaišymas buvo tiesiog klaida, o ne specialai padaryta apgavystė. Ir beveik esu tikra, jog tai buvo klaida. Tai, kad atbėgau antra, galėjo nuskaityti tik elektroninis finišas, su Tatjana atbėgome panašiai ir abi atstovavome tai pačiai šaliai, todėl tuomet niekas ir nenorėjo aiškintis, kuri iš tikrųjų buvo antra, kuri trečia“, – apie nesklandumus pasakoja Laimutė.
„Maniau, kad nulipusios nuo pjedestalo su ruse apsikeisime medaliais. Medalį susigrąžinti nebuvo taip lengva, daug padėjo tuometis Lietuvos sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis, stebėjęs Seulo olimpines žaidynes. Dabar savo medalį laikau saugioje vietoje – banke, kad niekas nepavogtų. Jis man – tarsi kūdikis“, – prisipažįsta L.Baikauskaitė.
Trauma, pakeitusi gyvenimą
Įkvėpta sidabrinio finišo, sportininkė nusprendė siekti kito tikslo – olimpiadoje pasirodyti kaip Lietuvos atstovė.
Tokia galimybė pasitaikė 1992 metais, kai olimpinės žaidynės buvo rengiamos Barselonoje.
„Labai norėjau dalyvauti už Lietuvą. Nors, kaip sportininkė, pagal amžių buvau jau subrendusi ir netgi perbrendusi, bet kūnas jautėsi gerai ir su treneriu pradėjome stipriai ruoštis“, – savo ryžtą pamena Laimutė.
Tačiau tikslą pasiekti sutrukdė netikėta trauma, kurią L.Baikauskaitė apibūdina kaip vieną skaudžiausių įvykių jos gyvenime.
Prisimindama šią nelaimę, Laimutė sako, kad tai buvo ne trenerio kaltė, o stadiono priežiūros darbuotojų. Pastarieji itin rūpinosi futbolininkams skirta veja ir jos drėkinimui stadione buvo išdėlioję laistymo žarnas.
Tuo metu Laimutė vykdė paskutinę greitumo treniruotę ir netikėtai ant bėgimo takelio atsirado kliūtis – laistymo žarna.
Moteris pamena, kad mintys jos galvoje tą sekundę skriejo visu greičiu. Ji galvojo, jeigu pastatys pėdą prieš žarną, tai užklius už jos ir sukniubs, galbūt taip čiurną pasitemps… Todėl žarną ji plačiai peršoko. Ir šis pasirinkimas buvo netinkamas – sportininkės šuolis išjudino stuburo slankstelį, kuris užspaudė nervą.
„Ši trauma skaudžiai sužeidė mano sielą. Net nesveikai užpykau ant profesionalaus sporto… Ir nusprendžiau – mano karjera baigta“, – pasirinkimą nutraukti karjerą pagrindžia olimpietė.
Laimutė pripažįsta, kad jeigu ne trauma, Barselonos olimpinės žaidynės būtų gražiai vainikavusios visą jos sportinį kelią. Ne dėl medalio ji troško dalyvauti šioje olimpiadoje, o atstovauti Lietuvai.
Planuose – gyvenimas gimtinėje
Po nesėkmingo šuolio kitą dieną ji išvažiavo pas mamą. „Daug kas klausia, kas man yra Lietuva. Dabar galiu atsakyti – tai mano atrama: mama, tėtis, protėvių kapai, žemė, siela ir šaknys“, – įsitikinusi Laimutė.
Taip mylėdama Lietuvą, L.Baikauskaitė sako niekada negalvojusi, jog gyvens užsienyje. Tačiau likimas sudėliojo taip, kaip ji neplanavo.
Į Ameriką ji išvažiavo 1996 m., kai Atlantoje vyko olimpinės varžybos. Norėjo dalyvauti kaip žiūrovė, o kartu aplankyti draugus.
Už Atlanto vandenyno moteris ir pasiliko. Dabar Čikagos centre ji turi grožio saloną.
Neseniai nelaimė ir Laimutės verslą buvo aplankiusi – Kūčių vakarą salonas užsidegė. Šiuo metu viskas sutvarkyta, amerikiečiai vėl ateina pasigražinti.
Paklausta, ko jai labiausiai trūksta gyvenime šiuo metu, ilgai negalvodama moteris atsako: „Laiko!“.
Sporto L.Baikauskaitė nepamiršta – užsiima mankšta, lengva fizine veikla. Tą daryti ji pataria visiems. „Nebūtina tapti profesionaliu sportininku, bet reikia tobulinti savo kūną, fizinė kultūra padeda stiprinti ir dvasines vertybes“, – sako kraštietė.
Anot jos, jei tobuliname savo kūną, esame geros sveikatos, turime energijos ir sulaukiame daugiau sėkmės gyvenime.
„Būsite aktyvūs – gyvensite taip, kaip mano mama. Neseniai atšventėme mano mamos 90 metų jubiliejų. Jūs, jaunimas, pasakysite – tiek žmonės negyvena. Gyvena, ir dar kaip: šoko – iki 2 val. nakties!“, – juokiasi Laimutė, gimnazistams atskleisdama, iš kur tokia jos pačios energija.
Kaip įveikdavo jaudulį prieš varžybas?
Pokalbio pabaigoje olimpietė pasidalijo paslaptimi, kaip jai pavykdavo susikaupti prieš varžybas ir nepasiduoti jauduliui.
Jaudulys dažnai įveikia abiturientus per egzaminus. Rodos, viską mokinys mokėjo, o egzamine, nesuvaldęs jaudulio, ėmė ir pamiršo…
„Įsidėmėkite: įtikinkite save, kad tai nėra ypatingas atvejis, o paprasčiausia gyvenimo eiga. Jeigu šito nesuvoki, pradedi jaudintis ir iš to jaudulio sudegi. Tai galioja ir varžyboms, ir egzaminams, ir kitiems nekasdieniams įvykiams gyvenime, – tikina ji. – Aš suvokiau, kad olimpiada – tai yra eilinės aukšto rango profesionalų varžybos. Panašios svarbos varžybose stipriausi sportininkai dalyvauja maždaug 15 kartų per metus. Aišku, Olimpinės žaidynės apipintos ažiotažo: šimtmečių tradicijos, stebi visas pasaulis, žurnalistų minia. Taip atsiranda jaudulys, bet įmanoma jį suvaldyti.“
Todėl kraštietė linki visiems pažinti save, medituoti, sportuoti ir gyvenime eiti drąsiai į priekį.
„Džiaukites gyvenimu, jis labai greitai praeina. Oi, pasenau… Pradedu jau moralizuoti visiems“, – numodama ranka juokiasi L.Baikauskaitė.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kraštiečiai.”