Vėžys – liga, su kuria reikia susidraugauti ir gyventi draugaujant. Tokią tiesą perpratusios onkologinėmis ligomis susirgusios Šilutės moterys į draugiją „Viva Femina“ susibūrė prieš 9 metus. Dabar šioje nevyriausybinėje organizacijoje – 17 moterų nuo 35 iki 70 metų, įvairiomis onkologinių ligų formomis sergančių 8, 10, 11 ir net 25 metus.
Bet šios moterys nedejuoja užsidariusios namuose, klausdamos savęs „už ką man?..“ ir daugelį žmonių namuose įkalinanti liga joms – ne tabu. Beveik visos jos dirba, jas nuolat matome įvairiuose rajono renginiuose, jos vyksta į ekskursijas po visą Lietuvą, dalyvauja konferencijose ir t.t.
Jos sukūrė savo draugijos himną, kurio eilutės „… Bet kartais būna liūdna, ir būna taip sunku pakelt likimo naštą ant vienišų pečių…“ – bene geriausiai nusako visų sergančiųjų bendravimo poreikį.
Optimizmu trykšta ir šių moterų šūkis: „Mes tik sąlyginai sergame, bet sąlyginai esame sveikos“.
Tiesiog pasikalbėti neužtenka
Mintis draugėn suburti panašaus likimo moteris prieš 9 metus kilo tuomet ką tik onkologinę operaciją iškentusiai šilutiškei verslininkei Danai Butkienei. Iki šiol draugijai vadovaujanti moteris sako, jog gydydamasi Vilniuje lankė panašią draugiją, gavo nemažai informacijos, tad nutarė, kad ir Šilutėje reikėtų tokios organizacijos.
Grįžusi namo Dana pasikalbėjo su viena drauge, šioji – su dar viena, po to prisijungė ketvirtoji… – taip ir gimė draugijos „Viva Femina“ užuomazga.
Kodėl reikėjo oficialios organizacijos, ar nebūtų užtekę tiesiog rinktis ir bendrauti? Dana sako, jog norint, kad jas išgirstų, norint bendrauti su panašiomis kitų miestų organizacijomis, to neužtenka.
Šilutiškės netruko užmegzti ryšius su dabartinio Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centro direktore Aldona Kerpyte, vykdavo į Kretingoje organizuojamas paskaitas, kurias vedė lektoriai iš Londono. Paskaitų temos: kaip onkologiniai ligoniai gydomi ir kaip su jais elgiamasi, kokia psichologinė ir socialinė pagalba jiems teikiama užsienyje. Naujos žinios leido ir į savo likimą pažvelgti kitaip, leido suvokti, kad gyvenimas tęsiasi ir gali būti visavertis net ir susirgus.
„Viva Femina“ tapo „POLA“ nare
Ilgainiui mezgėsi ir plėtėsi šilutiškių ryšiai su kitų miestų draugijomis. Ir šiandien jos bendrauja su Šiaulių „Salvija“, Kauno „Alma“ ir „Eivena“, Biržų, Alytaus ir kitų miestų draugijomis, vienijančiomis onkologinius ligonius. Draugijų nariai renkasi į bendras konferencijas, kuriose išgirsta ne tik onkologijos gydymo, bet ir visos sveikatos apsaugos naujoves.
Prieš metus „Viva Femina“ žengtelėjo dar vieną žingsnį – tapo respublikinės Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) nare, o kartu šilutiškėms atsivėrė dar platesnės veiklos galimybės. Jos ne tik kviečiamos į konferencijas, bet ir gauna materialinę paramą įsigyti kai kuriuos medikamentus, grožio ir sveikatinimo, net estetinės chirurgijos procedūroms, laboratorijų paslaugoms ir pan., mat POLA dovanojamos kortelės daugeliui šių paslaugų kai kuriose įmonėse suteikia nemažas nuolaidas.
Beje, gauti tokią kortelę gali ne tik draugijos nariai, bet ir kiti sergantieji onkologine liga – tereikia užsukti pasikalbėti su „Viva Femina“ vadove.
Suprasti gali tik toks pat
Šios moterys ne tik gydosi ar mokosi tai daryti, kartu jos tiesiog gyvena įdomų gyvenimą. Draugijos narės ilgai vardija parodas, ekskursijas ir keliones į spektaklius bei koncertus, kuriuose pabuvojo vien per pastaruosius metus. Jų maršrutai siekia visus Lietuvos regionus.
Be kita ko, šilutiškės kasmet dalyvauja ir Klaipėdoje rengiamame Vilties bėgime už onkologinius ligonius.
„Kvietimų ir sumanymų yra tiek, kad tiesiog nepajėgiame visur suspėti“, – sako D.Butkienė.
Paskutinis kiekvieno mėnesio antradienis – šventa jų pačių susibūrimo diena. Tų valandų moterys labai laukia, nes nori pasidalinti išgirstomis gydymo naujovėmis, aptarti kokį liaudies medicinos receptą. Sužinojusios, kuriai šiandien blogiau ar pritrūko išteklių gydymui, jos nedvejodamos, kiek gali, viena kitą paremia ir finansiškai.
„Mūsų ligos skirtingos, bet likimas, o todėl ir interesai – vienodi“, – bičiulių mintis apibendrina D.Butkienė.
Anot draugijos narių, tampa žymiai lengviau ir optimizmo padaugėja, kai turi bendraminčių palaikymą, kai žinai, kad tave supranta.
Šios moterys žino, kaip svarbu sunkiai susirgus jausti tvirtą artimųjų petį, jų supratimą ir pagalbą. Bet jos taip pat žino, kad artimieji yra SVEIKI, o todėl, anot jų, tiesiog NEGALI SUPRASTI sergančiojo vėžiu, suprasti IŠ TIKRŲJŲ gali tik toks pat žmogus.
D.Butkienė apibendrina, kad jos suburtoms moterims jau nebereikia psichologo, – jos pačios yra geros psichologės. „Galime kiekvienam patarti, kaip išgyventi išgirdus tą gąsdinančią diagnozę. To išmokė asmeninės patirtys“, – sako ji.
Kovoti vienam sunkiau
Draugijos narės pastebi, kad nors visoje Lietuvoje apie gyvenimą sergant onkologine liga garsiai prabyla vis daugiau gerai žinomų žmonių, Šilutėje – kitaip. Mūsų mieste vis dar tarsi gėdinga prisipažinti susirgus vėžiu, tarsi tai būtų paties žmogaus kaltė ar nuodėmė. Todėl, matyt, gajus ir noras „pasislėpti“, todėl labai dažnai susirgę šilutiškiai nesiryžta ne tik eiti viešumon, bet ir dalyvauti bendraminčių veikloje. Todėl kiekiena draugijos narių žino ne po vieną moterį ir vyrą, sergančius onkologine liga, kurie, nors ir norėtų pagalbos, bet nesiryžta įsijungti į bendraminčių gretas.
„Jie kovoja vieni, bet taip yra sunkiau“, – sako moterys.
Informacijos apie onkologines ligas šiandien ir internete tiek, kad gali pamanyti, jog net medikų pagalbos nebereikia. Bet „Viva Femina“ narės, sako, jog tai – abstrakti informacija, tuo tarpu jos gali dalintis individualiai išgyventais patyrimais ir patarimais.
Visoms joms ne mažiau svarbi ir susitikimuose tvyranti atmosfera. „Mes neverkiam ir net nedejuojam. Mūsų susitikimuose skamba juokas, mes gyvename, dalijamės pasiekimais, gera nuotaika ir pozityviu nusiteikimu. Nes mes jau susidraugavome su savo ligomis, todėl tik sąlyginai sergame, o sąlyginai esame sveikos“, – smagiai sako moterys.