Degučių radiolokacinio posto vadę J.Krasauskaitę džiugina vietos bendruomenė, gėlių auginimas, eksperimentai virtuvėje ir susitikimai su artimaisiais
Mažiau šilutiškiams matomas Šilutės rajone veikiantis Karinių oro pajėgų padalinys – Oro erdvės stebėjimo kontrolės valdybos radiolokacinis postas, įsikūręs Degučių kaime, buvusios sovietinės radiolokacijos stoties vietoje.
Norėdami geriau supažindinti rajono gyventojus su jų kaimynystėje veikiančiu kariniu daliniu, pakalbinome šio dalinio vadę kapitonę Jurgitą KRASAUSKAITĘ. Karininkė vadovavimą radiolokaciniam postui perėmė tik prieš pusmetį – šių metų gegužę.
– Iš kur esate kilusi, kur studijavote, kuo dirbote prieš tapdama radiolokacinio posto vade?
– Augau nedideliame Šiaulių rajono kaime dviejų brolių kompanijoje. Buvau iš tų vaikų, kurie gerai mokosi, bet kartais sukelia ir problemų.
Baigusi Šiaulių Dubijos vidurinę mokyklą, įstojau į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją ir įgijau politikos mokslų bakalauro laipsnį. Tarnauti buvau paskirta į Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybos (OESKV) štabo Operacijų ir planavimo skyrių.
Tai buvo pirmoji mano darbovietė. Iki tol mažai žinojau, ką šis karinis vienetas veikia, tačiau pradėjusi tarnybą kaip operacijų planavimo karininkė ėmiau studijuoti OESKV struktūrą, sąveiką su kitomis institucijomis, vykdančiomis oro erdvės stebėjimą ir kontrolę.
Operacijų planavimo karininko pareigos paskatino mane priimti iššūkį ir imti vadovauti OESKV trečiajam radiolokaciniam postui.
– Kas paskatino tapti karininke?
– Turbūt noras įrodyti, kad galiu. Dar 12 klasėje nusprendusi stoti į Karo akademiją sulaukiau įvairių nuomonių apie savo pasirinkimą – vieni palaikė, kiti piktinosi ir sakė, kad man ten ne vieta. Todėl visuomet būsiu dėkinga mamai ir istorijos mokytojai, kurios mane skatino ir palaikė stojant. Nors studijuojant kilo abejonių, šeimos palaikymas padėjo įveikti visas kliūtis ir abejones.
– Kokios pagrindinės užduotys keliamos Jūsų vadovaujamam padaliniui? Ar postas vykdo tik nacionalines, ar ir tarptautines užduotis?
– Pagrindinė posto užduotis – turimomis techninėmis priemonėmis užtikrinti patikimą Lietuvos oro erdvės stebėjimą ir perduoti radiolokacinę informaciją nustatytiems vienetams.
Tačiau posto veikla tuo neapsiriboja, ji svarbi ir tarptautiniu mastu. Mano vadovaujamas radiolokacinis postas, kaip ir kiti OESKV postai, yra sujungtas su NATO integruota oro erdvės gynybos sistema, o posto gaunama radiolokacinė informacija per Karmėlavoje veikiantį trijų Baltijos šalių Bendrą valdymo ir pranešimų centrą perduodama į NATO Jungtinį oro operacijų centrą Vokietijoje.
Visi radiolokaciniai postai atlieka svarbų vaidmenį vykdant NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse.
Gavęs radiolokacinę informaciją iš postų, Bendras valdymo ir pranešimų centras Karmėlavoje gali inicijuoti NATO oro policijos misijos naikintuvų pakėlimą, jei prireiktų reaguoti į galimą oro erdvės pažeidimą. Bendro valdymo ir pranešimų centro personalas, gaudamas iš postų radiolokacinę informaciją, taip pat valdo NATO naikintuvus. Taigi galima sakyti, kad radiolokaciniuose postuose veikiantys radarai yra tarsi NATO naikintuvų akys, be kurių oro policijos funkcijų vykdymas neįmanomas.
– Kaip atrodo posto komandos įprasta darbo diena?
– Šiuo metu poste tarnauja apie 20 karių ir civilių darbuotojų. Dauguma jų gyvena Šilutėje arba jos apylinkėse. Ir aš nusprendžiau nevažinėti iš Kauno, palikti ten esančius namus ir persikelti arčiau. Gyvenant toje pačioje aplinkoje kaip ir posto kariai, lengviau suvokti, kuo gyvena kariai, aplinkiniai gyventojai, pajusti nuotaikas ir požiūrį į kariuomenę.
Postas kasdien gyvena tuo pačiu ritmu nuo aušros iki aušros. Ištisą parą poste budi keli kariai, jie užtikrina nepertraukiamą oro erdvės stebėjimą. Be budėjimų, kariai atlieka karinės ir specialiosios technikos ir įrangos techninę priežiūrą, vykdo kovinį rengimą, planuoja materialinį aprūpinimą, būtiną posto darbui užtikrinti.
– Kokių savybių ar specialių žinių reikia posto vadui?
– Tarnaudama OESKV štabe galvojau, kad visa posto veikla priklauso nuo vado. Pradėjusi tarnybą čia, supratau, kad tik komandinis darbas, kolektyvo vienybė ir nuolatinis mokymasis užtikrins nepriekaištingą posto veiklą. Vadui reikia būti objektyviam, turėti vadovavimo sugebėjimų, mokėti valdyti situacijas kritiniais momentais ir visuomet rodyti asmeninį pavyzdį.
Mano nuomone, svarbiausia turėti tinkamų asmeninių savybių, o žinios ateina su patirtimi. Ištarnavusi 7 metus štabe maniau, kad viską žinau apie posto veiklą. Pradėjusi tarnauti čia ir pažvelgusi į reglamentuojančius dokumentus kaip vykdytoja, o ne kaip rengėja, supratau, kad turiu daug ko išmokti. Džiaugiuosi, kad posto kolektyvas turi didelį žinių bagažą ir patirties, todėl aš galiu ne tik mokyti, bet ir semtis naujų žinių iš posto karių.
– Ar poste veikianti radiolokacinė technika nepavojinga sveikatai? Ar yra kokios nors specialios apsaugos priemonės arba darbo apribojimai?
– Posto radiolokatoriai skleidžia elektromagnetines bangas, kurių intensyvumas nepavojingas žmogui. Kasmet OESKV kartu su Visuomenės sveikatos centro specialistais atlieka elektromagnetinio lauko matavimus. Šių metų rezultatai parodė, kad elektromagnetinio lauko spinduliavimas nesiekia net vienos dešimtosios leistinos normos, todėl priežasčių baimintis nėra. Kariai taip pat kasmet atlieka profilaktinius sveikatos patikrinimus ir jokių pokyčių, kurių priežastis elektromagnetinė spinduliuotė, nenustatyta.
– Kaip sekasi bendrauti su vietos bendruomene?
– Dar pirmosiomis tarnybos dienomis susipažinau su vietos bendruomene, Žemaičių Naumiesčio seniūnija, Degučių pagrindine mokykla. Malonu, kad bendruomenė gražiai priima ir noriai bendradarbiauja. Tikiuosi, ir toliau bus plėtojamas šis bendradarbiavimas.
– Kaip paprastai mėgstate leisti laisvalaikį ir kaip planuojate sutikti šventes?
– Esu ramus žmogus, man patinka būti namuose, sau mieloje aplinkoje, todėl ir mano pomėgiai gana moteriški. Didelę laiko dalį praleidžiu prie savo gėlių, tvarkydama aplinką.
Esu kilusi iš kaimo, gamta man visuomet buvo artima, todėl niekas nenustebo, kai persikėliau dirbti į Degučių kaime įsikūrusį radiolokacinį postą. Atsiradus galimybėms, prie namų susikasiau nedidelį daržą, kurio pirmuosius rezultatus ragauju šią žiemą.
Eksperimentavimas virtuvėje – didžiausias mano pomėgis. Draugai juokauja, kad pas mane atvykti į svečius nepranešus būtų didžiausias nuostolis, nes prarastum galimybę paragauti naujų užkandžių.
Ruošdamiesi šventėms su kariais posto teritorijoje papuošėme eglutę, įžiebėme lemputes. Pačias Kalėdas aš sutikau su šeima. Net pūgos neatbaidė nuo kelionės namo pas mamą – neįsivaizduoju Kūčių vakarienės be mamos, o Kalėdų – be susitikimo su kitais šeimos nariais. Kadangi turiu didelę giminę, kartais net pritrūksta šventinių dienų su visais susitikti ir pabendrauti. Todėl dažniausiai lankydami artimuosius šventines dienas su vyru praleidžiame ant ratų.