Pabuvoję Rusnėje vėl norėsime grįžti…

1 rusnes_pleneras_tiltaiRusnės salos etnokultūros ir turizmo informacijos centro vadovės Birutės Servienės iniciatyva įvyko šiųmetis – penktasis – Rusnės pleneras „Tiltai“. Dalyviams jis buvo įdomus ir turtingas kuriančiomis asmenybėmis ir pažintiniais renginiais.

Medžiais kelių nebesaugome

Šio plenero senbuvis, jau penktą kartą atvažiuojantis iš Vokietijos, iš Kylio, – kraštietis architektas Kurtas Beutleris. Gimęs Klaipėdoje ir tebekalbantis tuometine lietuvininkų kalba, kurią dabar galima išgirsti tik Šilutės muziejaus įrašuose, visą laiką piešė portretus, tapė akvarele Rusnės apylinkių vaizdus ir atviruko formate kūrė žmonių komiško gyvenimo istorijas. Kurtui – 82 metai, bet visuomet šmaikštus, linksmas, dainuojantis.

Šilutiškis architektas Egidijus Vidrinskas specializuojasi kraštovaizdžio architektūroje ir turi pomėgį piešti, fiksuoti, analizuoti gamtos architektūrą, registruodamas, tarsi rašydamas Rusnės apylinkių vaizdų dienoraštį. Peizažuose fiksuoja namus, tiltus, bet svarbiausia jam yra aplinka, kurioje įkurdinti tie statiniai. Ypač domisi medžiais, nes toje aplinkoje viskas, pasak Egidijaus, greit keičiasi. Šiame krašte buvo būdinga kelius apsodinti medžiais, bet dabar pasenusių medžių vietoje ir prie naujai tiesiamų kelių jie nebesodinami.

„Be reikalo, – apgailestauja kraštovaizdžio architektas. – Medžiai, savo šaknimis giliai įsiskverbę į žemę, ją sausina, šaknų „armatūra“ sutvirtina šlaitus geriau už bet kokius dirbtinius įtvirtinimus, kad vanduo kelio nepaplautų. Taip pat šešėliuoja asfaltą per karščius, saugo nuo vėjų ir pūgų. Keliai tiesiog ilgiau tarnauja neremontuojami“.
Vokietijoje, kaip patvirtino Kurtas, nauji miestelių keliai visąlaik apsodinami medžiais, kaip ir anksčiau buvo daroma pas mus.

2 rusnes_pleneras_tiltai_Rolando_instaliacijosTuri kūrybingą seniūnę

Tapytojas kaunietis Rolandas Karalius plenere kūrė instaliacijas, filmavo, fotografavo, paprasčiausiomis minimalistinėmis priemonėmis, bet išradingai parodė mums savo „Rymantį“, „Sentimentalų“ ir „Jungtį“. Trys giliaprasmės, bet kartu pakankamai šmaikščios instaliacijos, reikalaujančios susikaupimo ir apmąstymų.

Tapytojai kauniečiai Virgis Ruseckas ir Ina Adomaitienė, šiaulietė Bitė Kuic tapė su užsidegimu savo jausmus ir meilę Rusnei. Kaunietė Renata Kasiulytė pateikė plenero parodai savo fotografijas, bet ji dar ir piešia, kuria skulptūras ir instaliacijas.
Rolandas Karalius parodė mums savo sukurtą filmą apie Renatos kūrybą. Matėme nemažo formato piešinius, kuriuose pavaizduoti groteskiški mūsų šalies personažai, jų gyvenimas. Renata atsiskleidė kaip kūrybinga, ekspromtu kurianti fantastiškas humoristines istorijas, asmenybė. Su ja pleneras vyko nepaprastai linksmai.

Kūrėjams nebuvo per daug laiko būti prie molbertų, nes B.Servienės ir Rusnės seniūnės Dalios Drobnienės rūpesčių dėka buvo organizuota turtinga pažintinė programa. Pleneras visuomet yra idėjų kaupimo vieta, tad buvo ekskursijų, klausėmės paskaitų, mokėmės rūkyti žuvį, B.Servienė aprodė salą, papasakojo apie gyvenimą, apie seniūnės idėjas, kaip reikia tvarkytis, kad būtų ir patiems miela, ir svečiams patrauklu.

Vieną iš tų idėjų noriu paminėti. Seniūnė Dalia pasiūlė savo bendruomenės nariams be jokio finansavimo sukurti suolelius pasivaikščiojimo takuose , padarytuose ant pylimų, kad ir šiek tiek apsemtoje vandeniu teritorijoje galima būtų ne tik vaikštinėti, bet ir susisiekti vieniems su kitais. Tai buvo padaryta: pastatyti vardiniai arba dedikuoti gražūs, iš grynų dailiai apdorotų medžio rąstelių suoliukai poilsiui. Šiuo metų jų – jau apie 50, o tai pamatę atvažiavę kauniečiai taip pat įsiamžino suoleliu „Nuo Aleksoto bendruomenės“.

Kad Rusnės seniūnė kūrybinga, pati mačiau, kai Gintario Česiūno parodos uždarymo dieną liejo emalinius dažus ant drobės. Todėl nenuostabu, kad Rusnėje – gražios gėlynų salelės, parkeliai, kad ir gyventojai stengiasi išsaugoti krašto etnografinį, architektūrinį ir kulinarinį paveldą.

Sužavėjo muziejaus kolekcijos

Štai savo rūkyklėlę turinti Indrė Šatkienė vaišino mus gardžia žuvimi ir parodė, kaip tokį skanumėlį pasidaryti patiems.
Nemuno deltos regioninio parko darbuotojas Alvydas Žvinglevičius su visomis vaizdinėmis priemonėmis – maketais, žemėlapiais ir brėžiniais -išaiškino, kaip formavosi Rusnės sala iš Nemuno smilčių ir sąnašų, kas vyksta dabar ir kaip bus toliau. Išaiškino polderių sistemos, atliekančios žemės sausinimo funkciją, kad nebūtų ji po vandeniu pasibaigus potvyniui. Sistemos esmė, kad žemės lopinėlis apjuosiamas pylimu, pastatomas siurblys, kuris nutraukia vandenį į kanalą arba upę.

Anksčiau, kai nebuvo elektros, siurbliai naudojo garo katilų energiją. Dabar senoji siurblinių technika saugoma Polderių muziejuje.

Lankydamiesi Šilutės muziejuje radome daug išsaugotų istorinių autentiškų krašto buities, švenčių ir sakralinių daiktų, pamatėme restauruotą H.Šojaus dvaro sienų tapybą. Muziejus įkurtas buvusiame vokiečių mokslininko Hugo Šojaus dvare, nes pats H.Šojus irgi buvo surinkęs bei aprašęs tas krašto papročius atspindinčias įvairių eksponatų kolekcijas. Ekskursijos po muziejų vadovė Roza Šikšnienė pasakojo apie lietuvininkų kultūrą, buitį, papročius. Išsaugotos dvarininko surinktos kalvystės, medžio, tekstilės rankdarbių, taip pat vabzdžių ir augalų, kitų dalykų, būdingų šiam kraštui kolekcijos. Jis sukaupė didžiulę lituanistikos kolekciją – kas buvo rašoma pasaulyje apie Lietuvą ir kas buvo rašoma Lietuvoje. Ypač daug buvo surinkęs moterų rankų darbo tekstilės, bet užėmę dvarą rusų kariai juos panaudojo sau autams. Išliko tik apeiginės austos juostos ir smulkūs aprėdai.

Praturtėjome neregėtais vaizdiniais

Aukštumalos pelkėje stebėjomės spalvų įvairove. Tas dominuojantis mistinis raudonumas pelkės platybėje su daugybe (suskaičiuota 380 ežerėlių) spindinčių vandens dubenėlių užburia. Kad visa tai galėtume matyti, pelkėje nutiestas 2 kilometrų takas, pastatyti apžvalgos bokšteliai. Vaizdai pritrenkiantys, tačiau ilgiau pabuvus pelkėje darosi nejauku. Mes, išlepinti gyvenimo geresnėse sąlygose, neišdrįstume nuvažiuoti tada, kada ten potvynis, ten, kur žemės lopinėlis, tarsi inkaras, laikosi įsitvėręs vandens stichijos apsuptyje. Mums kraupu klausytis pasakojimų, kaip žmonės laukia, ruošiasi, kad nenuneštų jų namų, gyvūnų ar kito turto.

Toks pleneras labai praturtina menininkus neregėtais vaizdiniais, įdomiomis, reikšmingomis žiniomis.
Poetė Enrika Striogaitė, manau, prisikaupė medžiagos ne vienam straipsniui, gal ir posmui apie šio krašto žmonių gyvenimą.
Norėjau trumpai pasidalinti plenero dalyvių įspūdžiais, patirtais Rusnėje, tokioje nepanašioje į kitus Lietuvos kampelius vietovėje. Gyvenome savaitę už Pakalnės kaimo prie pat Kuršių marių, name, kur pro langus galėjome matyti besiganančius danielius, vaišintis bebriena. Kad patektume namo, reikėjo pervažiuoti kažin kiek tiltų tiltelių, pro polderių sistemas, saugančias sodybas ir dirbamus laukus nuo nuolatinio apsėmimo vandeniu. Viskas atrodė egzotiška, nors gyvenome toje pačioje Lietuvoje.

Į Rusnę visada norisi grįžti, pereiti tuos tiltus, skanauti žuvį, pasidžiaugti ten gyvenančiais žmonėmis, kuriems meilė, sutarimas ir šiluma yra svarbiausios vertybės.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.