Nuostabų prisiminimų ir pagarbos vakarą savo mylimai saviveiklinio teatro režisierei Virginijai Gajauskienei surengė rusniškiai – šio meno gerbėjai ir aktoriai. Vakaronės organizatorės Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė ir kultūrinės veiklos vadybininkė Sonata Verbučianskė renginio metu sugebėjo suderinti V.Gajauskienės kūrybinės veiklos pristatymą su jos 80 metų jubiliejumi.
Režisierė niekada nepasižymėjo puikybe ar pagarbos troškimu. Ji dėkojo organizatoriams ir savo išugdytiems aktoriams už šį renginį, tačiau ir šį kartą neiškentė papriekaištauti: „Daugiau taip nedarykit“.
Saviveiklinio teatro fanatikė
V.Gajauskienė į Rusnės salą atsikėlė gyventi prieš keturis dešimtmečius. Daugelis vyresnės kartos rusniškių V.Gajauskienę prisimena kaip reiklią agronomę, kuri buvo pareiginga, užsispyrusi, sugebanti reikalauti daug ir iš savęs, ir kitų. Ją gerbė ir jos teisingų bei tiesmukų žodžių klausė ne tik tuometinio tarybinio ūkio laukininkai, bet ir mechanizatoriai. Ji, važiuota triračiu motociklu, aplakstydavo visus salos laukus ir pievas, darbai virte virė.
V.Gajauskienės energijos užteko ne tik tiesioginėms pareigoms. Ji kraustėsi iš proto dėl dramos, nebijojo apibūdinimo „saviveiklinio teatro fanatikė“. Be jokio atlygio režisierė rinko repertuarą, tvarkė scenarijus, režisuodavo spektaklius.
V.Gajauskienė kartu su neišdildomos atminties Rusnės mėgėjų teatro žymūnais Horstu Mikužiu, Albinu Peteriu, Juozu Dimša ir kitais pastatė daug spektaklių, intermedijų, kurie garsėjo ne tik Rusnėje, rajone, bet skynė laurus įvairiuose respublikiniuose festivaliuose ir konkursuose.
Buvo pastatyti žymių autorių spektakliai: Žemaitės „Trys mylimos“, Keturakio „Amerika pirtyje“, K.Sajos „Septynios ožkenos“, R.Narečionio „Nuostabus“ bičiulis“, P.Vaičiūno „Patriotai“ ir kt.
Aktoriai – pagal personažą
Buvo įprasta, kad kiekvieno spektaklio premjera Rusnės scenoje sulaukdavo didžiulio susidomėjimo – naujo spektaklio, kaip didžiausio miestelio įvykio, buvo laukiama kiekvieną pavasarį.
Netikėčiausia būdavo tai, kad kiekviename naujame pastatyme atsirasdavo vis po keletą naujų aktorių. V.Gajauskienė laikėsi taktikos, kad norimam personažui suvaidinti galima parinkti žmogų, kuris labiausiai tiktų iš jai pažįstamų žmonių. Taigi norom nenorom aktoriais tapo dešimtys rusniškių, kurie visai gal ir nesvajojo apie tokią karjerą.
Buvo ir tokių V.Gajauskienės išugdytų aktorių, kurie galėjo atlikti bet kokius vaidmenis. Tokiais talentais pražydo Petras Stankus, Arūnas Nausėda, Gintaras Augustinas, Jonas Bruožis, Sigitas Vaitiekaitis, Robertas Povilaitis, Virginija Svitkinienė ir kiti.
Apie V.Gajauskienės aktorių gausą liudija ir į vakaronę pakviestų buvusių aktorių skaičius – 42. O kiek yra dar tokių, kuriems šioje žemėje pakvietimai nebereikalingi?
Tą vakarą V.Gajauskienei tikriausiai buvo suneštos visos rožės. Daug gražių žodžių jubiliatei tarė ir prisiminimų pasakojo jos ugdytiniai ir meno gerbėjai.
Rusnės Dauguvietytė – taip ją pavadino ilgametė buvusių salos kultūros namų direktorė, preš tris dešimtmečius į šį kraštą atsikėlusi gyventi Aušra Šlažienė. Ji sakė, kad po studijų atvykusi iš Klaipėdos net nesitikėjo Rusnėje rasti tikrą bohemą – visą būrį kūrybingų, pavakaroti mėgstančių ir apie meną be perstojo kalbančių žmonių.
Sveikinimų kalbos persipindavo su aktorių prisiminimais apie repeticijų ir spektaklių užkulisinius nuotykius. Aktoriai P.Stankus, V.Svitkinienė, Romualdas Endriukaitis meistriškai atkūrė kai kurių spektaklių epizodus ir tiesiog iš scenos sukurtų personažų vardu sveikino režisierę.
Rusnėje dramos mėgėjų meno tradicijos bus tęsiamos. Jaunoji aktorių pamaina turi profesionalią režisierę Daivą Plikšnienę.
D.Plikšnienė, sveikindama V.Gajauskienę, kalbėjo, kad jai suburti trupę ir statyti spektaklius buvo tiesiog nuostabu. Jai atiteko visas pulkas jau pramokytų aktorių, o svarbiausia – išugdyti, išpuoselėti, dramos meną mylintys žiūrovai.
Rašyti atsakymą