Daugelis žino posakį, kad skęstantis griebiasi ir už šiaudo, o sergantis ir kenčiantis skausmus išbando bet ką, kad tik negalia nebekamuotų…
Savo pasveikimo istoriją „Šilutės naujienų“ redakcijai atsiuntė Zita VALENTUKEVIČIENĖ. „Noriu ją papasakoti tiems, kuriuos galbūt jau apleidžia viltis, kad tradicinė medicina gali padėti, ir tiems, kas nebežino ko dar griebtis. Aš atradau „su džok“, ir šiandien jau galiu patarti ir kitiems paieškoti šio gydymo būdo“, – sako moteris.
Spausdiname jos pasakojimą.
Gydytojų verdiktas: gydymo nėra
Prieš 20 metų man ėmė skaudėti kojos kelio sąnarį. Ne vieną gydymo įstaigą aplankiau, bet skausmas tik didėjo, o nuo skausmą malšinančių vaistų atsidaro dar keletas ligų.
Nusprendžiau kreiptis į Klaipėdos medikus, ambulatoriškai gydžiausi porą metų. Nuo mano namų iki Klaipėdos – apie 100 kilometrų, tad kelionės labai vargindavo. Vieną iš daugelio kartų nuvykus į Klaipėdos ligoninę gydytojo žodžiai nudžiugino: „Šiandien aš jus parodysiu specialistams“.
Kabinete sėdėjo 5 daktarai. Jie apžiūrėjo mano koją, darytas nuotraukas, tyrimus ir galiausiai pareiškė, kad… jokio gydymo nėra. Vienintelė išeitis – kuo skubiau keisti sąnarį, nes kitaip tos kojos išvis nepajudinsiu. Sąnario kremzlė sudilusi, žievelė sutrupėjusi, skystis, kuris sutepa sąnarį, išdžiūvęs, sausgyslės surambėjusios nuo uždegimų, kraujagyslės pažeistos.
Negalėjau netikėti jais, nes tada atrodė, kad į mano koją susmeigti keli aštrūs peiliai.
Operacija gąsdino, guodė tik tai, kad nebereikės kęsti varginančių kelionių. Bet protu nesuvokiau, kaip pakeisti senąjį sąnarį, nes tais laikais tokia operacija kainavo 8000 litų.
Po poros dienų vyras Juozas atnešė laikraštį ir primygtinai siūlė paskaityti vieną straipsnį. „Daug laiko praleidžiate prie gydytojų kabinetų, daug pinigų paliekate vaistinėse. Mes jums siūlome gydymą be vaistų. Paskaita Šilutėje – nemokamai. Prašome apsilankyti“.
Kai sūnus Marius vežė mane į tą paskaitą, nieko gero nesitikėjau, bet ir vėl tas skęstančiojo šiaudas – o gal?..
Teko masažuoti skaudų tašką
Įsikibusi sūnui į parankę, šlubuodama ėjau į salę, kuri jau buvo pilna žmonių. Radusi vietą atsisėsti pradėjau žvalgytis, kurgi tie gydytojai? Jų nebuvo, tad pagalvojau, kad vėluoja. Bet pamačiau jauną vaikiną, kuris ėjo prie kiekvieno žmogaus ir paėmęs už rankos kažką tyliai pasakojo.
Jis nebuvo panašus į gydytoją, nevilkėjo balto chalato. Nusivyliau ir vėl ėmiau galvoti apieai, kaip reikės vėl gyventi skausme ir varge. Bet atėjo ir mano eilė – jaunuolis paklausė, kokios bėdos vargina mane. Papasakojau, kiek ir kur gydžiausi, kokią diagnozę nustatė Klaipėdos medikai.
Staiga jis man tarė, kad man turi skaudėti rankų pirštų sąnariai. Atsakiau, kad neskauda nei rankų, nei jų pirštų, o tik kojos sąnarys. Jis mostelėjo ranka ir pasakė, kad tada neskauda ir kojos. Sutrikau ir nebežinojau ką sakyti. Jis nusišypsojo, paėmė man už rankos, paspaudė didžiojo piršto sąnarį. Taip suskaudo, kad net šoktelėjau nuo kėdės. Pačiai pasidarė nesmagu, o jis pasakė: „Štai čia ir yra jūsų naujas sąnarys. Šį skaudų tašką masažuosite bei spaudysite ir jokio sąnario keisti nereikės. Bet padirbėti teks keletą mėnesių.“
Grįžusi namo tą skaudų tašką spaudžiau ir maigiau keletą kartų per dieną po 7-10 minučių. Po geros savaitės man jau nebereikėjo vaistų nuo skausmo, dar po poros – jau laisvai vaikščiojau po kambarį.
Dar keletą kartų lankiausi jo paskaitose. Tada sužinojau, kad šis ramus ir švelnaus balso vyras yra Arūnas Jonuškis, o jo propaguojamas gydymas be vaistų vadinasi „su džok“. Jis keletą kartų į tą skaudų tašką susmeigė po keletą adatų, tada sužinojau, kad tai vadinama akupunktūra.
Tuo metu man pakako visų žinių, nes po kelių mėnesių mano koja buvo stipresnė už sveikąją.
Bet po 10 metų, kai vėl ėmė šlubuoti sveikata, negalėjau sau atleisti, kad buvau tokia kvaila ir net nepaklausiau, iš kur jis į Šilutę atvyksta ir kur po paskaitų išvyksta.
Sveikata vis blogėjo
Prieš 10 metų Vilniaus medikai patvirtino, kad silpnai dirba du širdies vožtuvai, nustatė dar kelias širdies ligas.
Tada prisiminiau Arūną, kurio pavardę jau buvau pamiršusi. Neretai galvodavau, kokiame pasaulio kampelyje jis dirba? Juk tada jis buvo toks jaunas, o jau sukaupęs daug žinių apie įvairių ligų gydymą.
Sveikata vis blogėjo, pernai birželį teko gulėti Šilutės ligoninėje. Nuoširdi gydytoja A.Juočienė kaip įmanydama stengėsi man padėti. Ji neskirsto ligonių pagal amžių ar luomą, už tai esu jai labai dėkinga.
Po to teko dukart pabuvoti Kauno klinikose, pas profesorių Ulozą, 10 kartų lankiausi pas Klaipėdos medikus Jūrininkų ir universitetinėje ligoninėse.
Kai jau nebegalėjau net lovoje sėdėdama įkvėpti oro, buvau paguldyta į Universitetinės ligoninės Endokrinologinį skyrių, pakliuvau taip pat pas nuostabią gydytoją Zarankienę. Ligų vis daugėjo, vaistų – taip pat.
Ligoninėje pragulėjau apie 14 dienų, nustatė abiejose skydliaukės pusėse didelius guzus. Sutikau operuotis, bet gydytoja sakė, jog širdis per silpna, kad atlaikytų narkozę, o kardiologas pranešė, kad jei skubiai nekeisiu vožtuvų, galiu pradėti skaičiuoti man gyventi likusius mėnesius, o gal net dienas. Iš 4 mano širdies vožtuvų 3 nebeatliko savo funkcijos, nuo menko susijaudinimo pradėdavau dusti.
Gydytojai skyrė 10 naujų vaistų, bet pradėjus juos gerti kraujo spaudimas visai nukrito, širdies pulsas buvo tik 40-44. Supratau, kad mano organizmas jau nebepriima cheminių vaistų.
Mečiau visus vaistus
Stovėjau lyg ant bedugnės krašto, kai prieš pusmetį netikėtai gavau gerbiamo Arūno telefono numerį. Paskambinau, pasakiau, kad esu iš Pagėgių ir buvau jo paskaitose. Jis paklausė, ar tik ne Zita būsiu? Nustebau, kad jis mane prisimena, juk prabėgo tiek metų.
Kai susitikome, apžiūrėjęs mane jis jau nebekalbėjo švelniai – griežtai pasakė: „Dabar, kai jau įsigijote tiek įvairių ligų, o širdis yra kritinės būklės, vien skaudžių taškų spaudymas nebepadės. Dabar jau reikės gydyti dėlėmis, kasdien į delnus ir pirštus susmeigti apie 100 medicininių adatų, o skaudamų taškų irgi nepamiršti. Kaip jauna nebebūsite, bet dar pagyvensite“.
Jis nurodė atvažiuoti porą kartų su sūnumi, kad galėtų išmokyti jį mane gydyti namuose.
Jau trys mėnesiai, kaip aš mečiau visus cheminius vaistus. Sūnus ant nurodytų vietų kartą per savaitę deda dėles, akupunktūrą atliekame kasdien. Jaučiuosi puikiai, todėl nuoširdžiai noriu padėkoti gerbiamam Arūnui. Jis stengiasi padėti visiems – jaunam ir senam, o padėti, patikėkite, jis tikrai gali.