Pakalnės upės žiotys tapo tokios seklios, kad nei žvejybiniai, nei pramoginiai laivai nebegali išplaukti į Kuršių marias. Žvejams nebeliko trumpiausio kelio iki jų žvejybos vietų Kuršių mariose, o vandens turizmo laivininkai nebeteko vaizdingiausio kelio per Rusnės salą link Nidos, Ventės rago ar Minijos kaimo.
Jau kelerius metus Pakalnės žiočių farvateris buvo sunkiai įveikiamas laivams, kurių grimzlė – daugiau kaip 1,2 m. Tačiau laivininkai vis dar atrasdavo siaurus vingius praplaukti. Šiemet žiotys užsitvėrė – farvateryje yra vietų, kur vandens gylis tėra vos 40 cm. Tokios seklumos pavojingos net valtims su pakabinamu varikliu.
Internete – klaidinanti informacija
Žmonės, kurie planuoja savarankiškas keliones laivais ar kateriais, naudojasi internete skelbiama informacija. Užklausoje apie Pakalnės upę ir jos laivybos galimybes pirmiausia pateikiami „Vikipedijos“ duomenys, kad „Pakalnės upės plotis – 20 m, gylis – 3-4 m, nuolydis – 2,3 cm/km. Atsišakoja ties Rusne, teka į šiaurės vakarus, įteka į Kuršių marias. <…> Pakalnė tinka laivybai. Viso navigacijos sezono laikotarpiu (230 dienos) savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis leidžiama plaukioti tik lėta eiga, o sustoti galima tik prieplaukose arba nustatytose vietose. Gylis žiotyse krenta iki 80 cm. Upėje yra dvi prieplaukos, viena jų skirta mažiesiems laivams“.
Vargu ar šiuos duomenis kas nors pakeis ir per visą vasarą. Tad vandens pramogų mėgėjai rizikuoja įstrigti seklumose.
Net tuomet, kai siauro farvaterio gylis buvo dar apie 80 cm, 2011 m. rugpjūčio pradžioje Lietuvoje skambėjo įvykis apie Pakalnės upėje pasieniečių vykdytą gelbėjimo operaciją. Priplaukę greitaeigiais kateriais „Boomeranger C 1100“ ir „Boomeranger C 605“, pasieniečiai vėlų vakarą gelbėjo ant Pakalnės žiočių seklumos užplaukusį pramoginį laivelį, kuriame buvo laivavedys su trimis keleiviais.
Rusnės sodybos „Pakalnės vingis“ šeimininkas Raimondas Plikšnys sakė, kad laivininkai, plaukdami Pakalnės upe, turi būti ypač atsargūs, nes jos vagoje yra potvynio vandens atneštų ir įstrigusių medžių. Paprastai regioninio parko teritorijoje ar rezervato pakrantėse augančių medžių tvarkyti neleidžiama. Tačiau dabar, kai jie atsidūrė upės vagoje, regioninio parko administracija neturi nei lėšų, nei pajėgų tokias kliūtis pašalinti iš vandens.
Pakalnė – ne vandens kelias
Kodėl Pakalnė negilinama? Kodėl puikus vandens turizmo kelias paliekamas sunykti?
Vidaus vandens kelių direkcijos direktorius Gintautas Labanauskas ir gamybos direktorius Mindaugas Šimkūnas „Šilutės naujienoms“ paaiškino, kad jų direkcijai nepriklauso Pakalnės upės priežiūra.
Ši upė jau seniai nėra valstybės ar vidaus vandens kelių sąrašuose. Juridiškai Pakalnė laikoma tik vandens telkiniu, kuriame nedraudžiama plaukioti valtimis ar laivais. Upės vagos ar žiočių priežiūra turi rūpintis Nemuno deltos regioninis parkas, bet tik tiek, kiek jam aktualu gamtosauginiu požiūriu. Galėtų prisidėti ir Šilutės rajono savivaldybė, kiek jai aktualu socialiniu požiūriu.
Tai reiškia, kad šios dvi institucijos turėtų pasirūpinti, kad upe plaukiojantys laivavedžiai būtų informuoti apie galimas kliūtis.
Pasak M.Šimkūno, direkcija jau du kartus (prieš 7 ir prieš 2 metus) bandė Pakalnės upę įtraukti į vidaus vandens kelių sąrašą. Kaskart pagrindine kliūtimi buvo Aplinkos ministerijos reikalavimas atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Ministerija įtarė, jog atlikus vertinimą, bus rekomenduojama pagilinti upės vagą ir žiotis iki laivybai tinkamo gylio.
Kadangi poveikio aplinkai vertinimas kainuoja apie 100 tūkstančių litų, nė viena suinteresuotų institucijų neturi tiek lėšų.
Savivaldybės ir politikų pastangos
2011 metų birželį iniciatyvos Pakalnę įtraukti į vandens kelių sąrašą ėmėsi tuometinis mero pavaduotojas Vaidas Pavilonis ir Seimo narys Kęstas Komskis. Vėliau šią iniciatyvą palaikė ir tuometinis Seimo narys Audrius Endzinas bei jo partietis, liberalsąjūdietis, kaimo turizmo sodybos „Pakalnės vingis“ šeimininkas R.Plikšnys. Viltis, kad Pakalnės upė taps vandens keliu, stiprino ta aplinkybė, jog Susisiekimo ministerijai, kuriai pavaldi Vidaus vandens kelių direkcija, vadovavo Liberalų sąjūdžio politikas Eligijus Masiulis.
Tačiau visų šių politikų pastangos liko bergždžios, Pakalnės statusas iki šiol liko nepakeistas.
Rajono Tarybos narys V.Pavilonis, prisimindamas pastangas suteikti Pakalnės upei vidaus vandens kelio statusą, sakė, kad į Savivaldybės raštus dėl Pakalnės upės gaudavo tik biurokratinius atsakymus. Absurdiškiausiu atsakymu jis pavadino aplinkos apsaugos specialistų raštą: „Gera upės būklė suprantama kaip artima natūraliai vandens telkinių būklei. Todėl siūlymas gilinti upės vagą būtų kišimasis į natūralius gamtinius procesus, niekaip nepriartinantis vandens telkinių ekosistemos prie natūralių sąlygų. Gilinimo metu keičiama vagos morfologija, galima sunaikinti dugno bestuburių bendrijas, žuvų nerštavietes“.
Taip jie argumentavo nesutikimą derinti leidimą įteisinti Pakalnės upę vandens keliu.
Visiškai kitaip seklėjančios Pakalnės ir jos žiočių būklę vertina mūsų krašto žvejai. Žvejybos įmonių asociacijos „Lampetra“ pirmininkė Siga Jakubauskienė „Šilutės naujienoms“ sakė, kad asociacija šalies Vyriausybei jau seniai argumentuotai įrodė, jog būtina valyti Nemuno deltos upių žiotis (taip pat – ir Pakalnės upės), nes sekliomis upėmis vis mažiau žuvų įplaukia į nerštavietes, menkėja laimikiai.
Savivaldybė rankų nenuleis
Savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Ambrozaitis sakė, kad oficialių žinių ar skundų dėl užseklėjusių Pakalnės žiočių dar neturi. Tačiau ši „Šilutės naujienų“ suteikta informacija kelia nerimą. Pasak R.Ambrozaičio, Savivaldybės požiūris į Pakalnės upės statusą – kad ji turi tapti vandens keliu – išlieka. Tai yra aktualu dėl to, kad Rusnės žvejams ir kitiems laivininkams turi būti sudarytos sąlygos išplaukti į Kuršių marias. Be to, svarbu, kad užseklėjusi Pakalnė netaptų papildomu užtvaru potvynio vandenims ir nedidintų potvynio grėsmės Rusnės miestelyje ir visoje saloje.
R.Ambrozaitis pažadėjo toliau siekti paversti Pakalnę vandens keliu. Jis mano, kad tokiems darbams galėtų būti pritrauktos ir ES paramos lėšos.