Palaidojus nužudytą sūnų, motinos laukė dar viena šiurpi žinia

fatima sulaikyta57-erių šilutiškę Danutę Mockienę supurčiusios tragedijos atėmė viską, kas brangiausia. Po 35-erių sūnaus nužudymo širdies žaizdas besigydančios moters laukė dar viena kraupi nelaimė – antrojo sūnaus mirtis.

Nudūrė sugyventinė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 metų lapkričio 30-ąją paskelbė nuosprendį byloje, kurioje skyrė 9 metų laisvės atėmimo bausmę Fatimai Sermontytei. 2014 metų gruodžio 17 dieną Šilutėje jauna moteris konflikto metu smogė peiliu ir nužudė savo sugyventinį Donatą Klumbį.

Tragedijos metu jie buvo neblaivūs. F.Sermontytė aiškino, kad gynėsi nuo sugyventinio smurto, todėl peilį sviedė, tačiau teismo medicinos eksperto išvada tai paneigė: „Kaltinamosios versija, kad durta metant peilį, neatitinka sužalojimo pobūdžio”.

Be to, atliktų medicininių tyrimų metu nustatyta, kad vyras tą dieną prieš ją nesmurtavo.

2014 metų lapkritį Donatas grįžo iš Norvegijos, kur uždarbiavo. Vyras Fatimai ėmė priekaištauti dėl pernelyg greit išleistų jo pinigų. Nužudymo dieną jis grasino moteriai, išvadino ją necenzūriniais žodžiais ir liepė išsikraustyti iš namų. Konfliktas baigėsi tragedija – F.Sermontytė griebė peilį ir dūrė D.Klumbiui į krūtinę. Vyras mirė įvykio vietoje.

Motiną sugniuždė kaltinimai

„Teismo salėje jaučiausi ne kaip nukentėjusioji, bet kaip kaltinamoji”, – pasakojo Donato mama D.Mockienė, prisiminusi, kokius kaltinimus teko atremti, kai ji pateikė ieškinį dėl 12 280 litų turtinės ir 50 tūkst. litų neturtinės žalos, patirtos praradus sūnų, atlyginimo.

Moteris tikino iš vieno liudininko išgirdusi, jog ji su žuvusiu sūnumi nepalaikė artimo ryšio ir mėgo išgerti. Ji buvo apkaltinta abejingumu sūnui, nes neva tą vėlų 2014 metų gruodžio vakarą, kai iš paskambinusių policijos pareigūnų išgirdo kraupią žinią, nė nesutriko ir toliau elgėsi lyg niekur nieko.

„Tą vakarą buvo bjauri nuotaika. Tai atsiguliau, tai vėl atsikėliau. Tada mezgiau baltą šaliką. Pusė dvylikos vakaro – skambutis. Kriminalinė policija. Dar pamaniau, kad, Dieve, nieko juk nepadariau. Sako: „Jūsų sūnus jau vežamas į morgą, nes rastas namuose negyvas”. O, žinot, ką man pasakė teisme advokatė? Sako: „Štai, mama neturi atsakomybės. Sužinojo, kad sūnus negyvas – niekur nė iš namų”. O tai ką man reikėjo daryti? Gaunu tokią žinią, kad sūnus vežamas į morgą, tai man bėgti iš paskos paskui jį? Pusė dvylikos vakaro… Aš jau šeštą valandą ryte nuėjau į policiją. Vis dvejojau, kad gal apsiriko… O teisme pasakė, kad aš šalta, abejinga, nesirūpinau savo vaiku”, – apmaudą liejo dviejų sūnų netekusi šilutiškė.

Suabejojo motinos ir sūnaus ryšiu

Moteris pasakojo, kad nors Donatas gyveno savarankiškai, ji jam padėdavo, kuo tik galėdavo. Būdavo dienų, kai iš darbo statybose į namus, kuriuose gyveno su Fatima, grįžęs sūnus neturėdavo ko valgyti, todėl parašydavo motinai žinutę ir ši nusivesdavo jį į parduotuvę.

„Nesant pakankamo pagrindo vertinti jų (motinos ir sūnaus – aut. past.) santykius kaip glaudžius, susietus stipriais emociniais ryšiais, neturtinės žalos suma mažintina”, – štai toks teisėjų kolegijos sprendimas.

Nors D.Mockienė reikalavo atlyginti 12 280 litų turtinę žalą, priteista suma – 1 900 litų (apie 550 eurų). O priteistos neturtinės žalos suma siekia 5 500 eurų (apie 18 970 litų).

Melavo dėl paminklo?

D.Mockienė prisiminė, kad dėl nužudyto sūnaus tėvo Jono Klumbio pateiktų parodymų teismas nusprendė nekompensuoti kapo tvarkymo ir paminklo pastatymo išlaidų. Nors D.Mockienė vien tam siekė prisiteisti apie 10 tūkst. litų, Donato tėvas teismo salėje pareiškė jau pasirūpinęs paminklo pamatų išliejimo darbais. Be to, teismui šilutiškė pareiškė paminklo dar nepastačiusi, todėl šios išlaidos liko nepriteistos ir būtent dėl šios priežasties 12 280 litų turtinė žala sumažinta iki 1 900 litų.

Tačiau nuvykusi į kapines moteris tikino nustėrusi, kai išvydo, kad jokie darbai iš tiesų neatlikti. Su Donato tėvu Jonu korespondentui susisiekti nepavyko. D.Mockienės nurodytu tėvo numeriu atsiliepęs vyras prisistatė Juozo vardu ir tikino jokio Jono nepažįstantis.

Moteris sielojosi, kad ne tik išgyvena sūnaus netektį, bet ir turės iš savo kišenės pastatyti paminklą, nes, anot jos, žmonių, kurie tuo pasirūpintų, daugiau nėra, o nuosprendžio skųsti nebegalima.

Nuosprendžio skųsti nebegali

D.Mockienė jaučiasi palūžusi: jos įsitikinimu, nuosprendyje išdėstyti faktai – neteisingi, bet apskųsti jo nėra galimybės, nes dokumentas ją pasiekė tik po to, kai įsiteisėjo. Kodėl?

Klaipėdos apygardos teismas 2015 metų lapkričio 30-ąją paskelbė nuosprendį, kurio kopija D.Mockienei buvo išsiųsta gruodžio 28-ąją – po 28 dienų, nors nuosprendis gali būti skundžiamas tik per 20 dienų nuo jo paskelbimo.

„Patikrinus baudžiamąją bylą nustatyta, jog nukentėjusioji D.Mockienė nedalyvavo nuosprendžio paskelbime ir byloje nėra jokių dokumentų apie tai, kad nukentėjusioji būtų pateikusi prašymą gauti neįsiteisėjusio nuosprendžio nuorašą”, – rašoma Klaipėdos apygardos teismo atsakyme.

Sūnaus netekusi moteris nežinojo, kad tam, jog gautų neįsiteisėjusio nuosprendžio kopiją, turėjo pateikti prašymą ją gauti.

Rado negyvą antrą sūnų

2016 metų vasaris D.Mockienei paženklintas kita tragedija. Po nužudyto sūnaus teismo atsigauti nespėjusi šilutiškė vieną rytą pabeldė į vyresnio sūnaus Mariaus namų duris viename Šilutės bendrabučių, bet tąkart niekas jos taip ir neįsileido.

Marius motinai buvo palikęs namų raktus. Atsirakinusi buto duris ir įžengusi į vidų, D.Mockienė išvydo širdį veriantį vaizdą – nusižudžiusį sūnų.

„Man keista to vaiko mirtis”, – sako abejonių dėl galimos sūnaus savižudybės kankinama šilutiškė. Marius stipriai išgyveno dėl brolio netekties. Jis sirgo, nuolat skundėsi širdies skausmais ir turėjo 1-os grupės negalią. Su motina jis palaikė artimus ryšius, karts nuo karto ji lankydavosi jo namuose.

„Šeštadienį ėjau į turgų. Nusipirkau obuolių, bulvių, morkų. Pamaniau, nubėgsiu iki sūnaus, ir jam ką nors paliksiu. Baladoju į duris – niekas neatidaro. Atsirakinau. Įžengiu, matau, įjungtas televizorius. Jėzau… Atidarau tualeto duris ir pamačiau negyvą savo sūnų… Supratau, kad jau viskas. Permečiau akimis kambarį. Pastebėjau, kad buvo išsiviręs makaronų. Ant stalo buvo alaus. Jis nebuvo geriantis, bet per mėnesį kokį kartą kitą norėdavo. Dar jo telefonas šmėstelėjo pro akis. Galva pradėjo suktis. Išėjau į laiptinę. Ėmiau barškintis pas kaimynus. Paprašiau iškviesti policiją”, – tos dienos detales prisiminė moteris.

Žeria įtarimus

Į butą pirmieji atvyko greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, po to – policijos pareigūnai, ėmę aiškintis įvykio aplinkybes.

„Pradėjo ieškoti asmens kortelės, dokumentų. Svarbu tai, jog asmens kortelės jo piniginėje, raktų nebuvo. Aš po to ilgai tame bute buvau, neatidaviau savivaldybei (būstas – socialinis, – aut. past.). Bet raktų neradau. Ta pareigūnė atrado tik pasą. Jis buvo atskiroje dėžutėje“, – prisiminė D.Mockienė.

Netekties skausmą išgyvenanti motina tikino, jog policijos tyrėjai padarė ne viską, kad išsiaiškintų tikrąsias Mariaus mirties aplinkybes.  „Ar taip ir būna, kad jei sudaroma nuomonė, jog žmogus nusižudė, jokių ekspertų net nebereikia? Tik atvažiavo ir išsivežė kūną”, – stebėjosi ji.

Šilutiškės įtarimus, kad galbūt sūnus nepakėlė prieš save rankos, o buvo nužudytas, kursto ir tai, jog Marius, kai ši paskutinį kartą pas jį lankėsi, nesielgė neįprastai ir net tą dieną, kai buvo rastas negyvas, atrodė, kad yra pasirūpinęs savo buitimi, turėjo nusipirkęs valgyti. Dar prieš savaitę, kai D.Mockienė paskutinį kartą matė savo sūnų gyvą, jie kalbėjosi apie ateitį, planavo paprašyti savivaldybės socialinio 2-jų kambarių būsto ir gyventi kartu.

„Ikiteisminio tyrimo byloje buvo keliamos tyrimo versijos. Nustačius, kad M.Mockus mirė nuo asfiksijos (uždusimo – aut. past.), ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas”, – portalui lrytas.lt teigė Šilutės rajono policijos komisariato veiklos skyriaus viršininkė Jurgita Nausėdienė.

Telefonas užminė mįslę

Įdomu ir tai, kad mįslingai dingo Mariaus telefonas, kurį, D.Mockienės teigimu, nuo stalo bute kaip įrodymą paėmė galimos savižudybės dieną atvykusi policijos pareigūnė.

„Paklausiau J.Nausėdienės, kur yra telefonas. Ji pasakė, kad jokio telefono niekas nebuvo paėmęs”, – kalbėjo D.Mockienė, pasigedusi, jos teigimu, negrąžinto sūnaus daikto. Moteris iš pradžių tikino, kad Marius turėjo mygtukinį „Nokia” telefoną, vėliau patikslino, kad telefonas greičiausiai buvo „Samsung”.

„Policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie namuose rastą mirusį asmenį, įvykio vietoje atliko visus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus – atliko įvykio vietos apžiūrą, surinko ir išėmė visus tyrimui reikšmingus objektus, apklausė liudytojus. Įvykio vietoje buvo paimtas M.Mockaus mobiliojo ryšio telefonas „Samsung”, o ne „Nokia”, kaip teigia D.Mockienė. Telefonas buvo paimtas siekiant ikiteisminį tyrimą ištirti objektyviai. Pasibaigus būtinumui, tai yra ištyrus visas įvykio aplinkybes 2017-02-29 mobiliojo ryšio telefonas „Samsung” grąžintas mirusiojo motinai D.Mockienei, užpildant procesinius dokumentus”, – patikino J.Nausėdienė.

Tačiau stebina, kad D.Mockienė teigė iki šiol jokio telefono taip ir neatgavusi. Kur jis galėjo dingti?

Šiuo metu šilutiškė atsidūrusi akligatvyje. Sunkiai besiverčianti moteris tikina nerandanti tiesos nei teismuose, nei policijoje, todėl, anot jos, vienintelis kelias, galbūt priversiantis susizgribti teisėsaugą ir abejingus valdininkus – viešumas.