Ernsto Vilhelmo BERBOMO (1786-1865 m.) vardas žinomas ne tik Šilutės krašte, Vilniuje, bet ir Skandinavijos šalyse. Olandiškos kilmės kraujo turėjęs dvarininkas – didelis eruditas, kūrybingos sielos žmogus, didžiąją gyvenimo dalį praleido Muižės kaime, netoli Ventės.
Jam turime būti dėkingi už unikalų etnografinį paveldą – vėtrunges, ir rašytinį paveldą, atspindintį mūsų krašto tradicijas, papročius ir gyvenimą.
Priklausė gerbiamai šeimai
E.V.Berbomas gimė 1786 m. kovo 11 dieną netoli Klaipėdos esančioje Gintaro pelkėje, kurią vokiečiai vadino „Bernstein bruck“. Užaugo turtingoje prekybininko šeimoje ir buvo auklėjamas pagal aristokratiškos šeimos taisykles. Jo senelės iš motinos pusės giminės buvo lietuviai. Senelė Ana Dorotėja, kurios mergautinė pavardė – Vasekaitė, buvo kilusi iš Gilijos kaimo, esančio prie Kuršių marių (dabartinis Matrosovo kaimas, priklausantis Kaliningrado sričiai). Jo mama Henrietė Amalija Radkė augo Šilutėje, Šilokarčemos dvare. Gal tai ir lėmė turtingo Muižės dvaro savininko E.V.Berbomo dėmesį ir nuoširdumą lietuvių tautai.
„E.V.Berbomas buvo stiprus, gražiai nuaugęs, net dviejų metrų ir penkių centimetrų ūgio vyras. Buvo sakoma, kad stiprybę ir sveikatą jis paveldėjo iš lietuviškos senelių giminės“, – pasakojo daug informacijos apie šią asmenybę surinkusi Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.
Berbomų giminė kildinama iš Pomeranijos, kurią vėliau dalimis užkariavo Prūsija. Iš ten 18 a. viduryje Ernesto Vilhelmo senelis Ernstas Joachimas, gimęs pirklio šeimoje, atsikėlė į Klaipėdos kraštą. Baigęs prekybininko mokslus, įsidarbino pas pirklį Riordanšą ir, vedęs šefo seserį, tapo firmos dalininku. 1759 m. E.V.Berbomo senelis pastatė vėjinę lentpjūvę, kuri laikoma medžio apdirbimo pramonės Klaipėdos mieste pradininke. 1764 m. pastatė antrąjį savo malūną – lentpjūvę, išsinuomojo Klaipėdos tvirtovės gynybinį griovį ir, sujungęs perkasu su Dane, įsirengė ten atplukdytos medienos sandėlį, per perkasą pastatė ir šiandien dar tebestovintį sukamą grandininį tiltą.
E.V.Berbomo tėvas Ernstas Heinrichas Berbomas mokėsi komercijos akademijoje Hamburge. Vedęs susilaukė 7 vaikų. Priklausė to meto Klaipėdos medinių burlaivių, vėjų malūnų ir prekybininkų „grietinėlei“, statė laivus, malūnus ir namus. Perėmęs tėvo įmonę Gintaro pelkėje, iš kitos namo pusės pastatė antrąjį malūną – lentpjūvę.
Ernstas Vilhelmas tėvo buvo išsiųstas mokytis į Karaliaučiaus profesoriaus Markveto vadovaujamą prancūzišką mokyklą. Jau mokykloje išryškėjo berniuko neeiliniai gabumai kalboms bei žingeidumas įvairiose srityse. Vėliau E.V.Berbomas išmoko anglų, prancūzų, švedų, lietuvių kalbas.
Komercijos mokėsi Danijoje ir Anglijoje. Grįžęs namo padėjo tėvui prekiauti miško medžiaga, pakeisdavo jį sudarant sandėrius įvairiuose kraštuose: Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje. 1814 metais Klaipėdoje pradėjo savarankišką komercinę veiklą, o po tėvo mirties tęsė jo pradėtą verslą. Kaip rimtas prekybininkas buvo išrinktas į Klaipėdos miesto seniūnų kolegiją. Jam buvo patikėtos ir Klaipėdos miesto burmistro pareigos.
Nors Ernsto Vilhelmo komerciniai sugebėjimai buvo vertinami, bet paties tai nelabai traukė. Su žmona Emilija Maklyn ir dviem vaikais 1821 m. atsikėlė į iš uošvės nupirktą Muižės dvarą (dabartinėje Kintų seniūnijoje). Čia gyvendamas jis ėjo aukštas pareigas – buvo Kuršių marių žvejybos vyriausiasis inspektorius.
Vėtrungių krikštatėvis
E.V.Berbomo dėka mes turime etnokultūros paveldo unikumu tapusias Kuršmarių vėtrunges – pamario krašto žvejų kaimų ženklus, neturinčius analogo pasaulyje.
Kai atsisakęs burmistro pareigų Klaipėdoje E.V.Berbomas grįžo į Muižės dvarą, Karaliaučiaus administracija rūpinosi sutvarkyti žvejybą Kuršių mariose. Pasak R.Tarvydienės, jau tuo metu žvejyba mariose kėlė valdžiai nemažai problemų: nuolat trūko žuvies, žvejai gadindavo vieni kitų tinklus, nuolat skųsdavosi, tad reikėjo kažkaip išspręsti žvejybinių plotų problemą ir įvesti licencijavimą.
Reikalai pajudėjo vyriausiuoju Kuršių marių ir visų į ją įtekančių upių, jų deltų žūklės prievaizdu – oberfishmeisteriu – 1943 m. paskyrus E.V.Berbomą. Norėdamas kuo geriau palaikyti žvejybos tvarką, kiekvienam marių pakrantės kaimui jis sukūrė stačiakampio formos ženklus su skirtingu dviejų spalvų geometriniu piešiniu. Juodą ir baltą spalvas skyrė vakariniam krantui (Neringai), geltoną ir mėlyną – pietinei pakrantei (Sembai, dabartinė Rusijos Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą – rytiniam žemyno krantui (Kintams, Ventei ir kitiems).
Pasak R.Tarvydienės, daug kas klysta, manydami, kad vėtrunges sumanė būtent E.V.Berbomas. Iš tiesų, Kuršių marių žvejybos inspektorius E.V.Berbomas sugalvojo unikalią laivų ir kaimų ženklinimo sistemą – tam tikro pločio ir ilgio, spalvinės gamos ant laivo stiebo tvirtinamas lenteles, kurios tapo neatsiejama vėtrungių kompozicine dalimi.
Oficialia vėtrungių gimimo diena laikoma 1844 m. birželio 26 d. Tądien šie ženklai ir jų dydis vokiečių valdžios buvo įtvirtinti įstatymu, kuriuo reikalauta kiekvieno laivo stiebe iškelti ženklą, nurodantį laivo registracijos vietą. Ženklai tapo savotiškais kaimų herbais. Burvaltę su stiebe iškeltu ženklu mariose būdavo lengva atskirti ir nustatyti, ar laivas nepažeidžia jam priskirtų žvejybinių plotų.
Pastebėję, kad ženklai natūraliai sukinėjasi vėjyje, žvejai sugalvojo juos panaudoti kaip prietaisą vėjo krypčiai nustatyti. Nustatytą ženklą ėmė puošti pjaustiniais – taip gimė vėtrungės. Vėliau jas pradėjo spalvinti įvairiomis spalvomis. Su vėtrungėmis mariose kurėnai plaukiojo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos – jos liko nerašyta taisykle ir vizitine laivo kortele, nurodančia, iš kokio kaimo ir uosto jis išplaukęs.
„Žvejams toks ženklinimas nepatiko, nes ribojo jų žvejybą mariose. Pagal tai jie gaudavo žvejybinį plotą mariose, kurio nepasirinksi – koks kliuvo, toks. O pažeidus taisykles grėsė 50-100 talerių bauda, kas prilygo viso laivo kainai“, – pasakojo R.Tarvydienė.
Būta atvejo, kai maištaudami prieš mokesčius, griebę į rankas šakes ir deglus, žvejai susirinko prie E.V.Berbomo dvaro, reikalaudami, kad inspektorius arba išsikraustytų, arba atšauktų paskelbtą tvarką, antraip bus nugalabytas. Tačiau būdamas taktiškas ir protingas vyras, pastatęs ant stalo butelį, E.V.Berbomas gražia lietuvių kalba jiems paaiškino, kad ši tvarka – ne jo sugalvota. Jį nužudžius, niekas nepasikeis: vyrai atsidurs kalėjime, šeimos liks be maitintojų, tvarka nebus atšaukta, o jo vietą užims naujas inspektorius, kuris, nežinia, gali būti dar blogesnis. Taip maištas ir baigėsi.
„Nuo to karto žvejai E.V.Berbomą ėmė gerbti. Juo labiau, kad jis niekuomet nesibodėdavo su jais bet kokiu oru sėsti į valtį. Kai dvarininkas mirė, žvejai pasakojo, kad kurį laiką šalia jo kapo augęs ąžuolas buvo puikiai matomas iš marių. Praplaukdami pro tą vietą ir matydami ąžuolą, žvejai visuomet E.V.Berbomui nukeldavo kepurę. Dabar medžio nebesimato per užsodintą eglyną“, – sakė Kintų Vydūno kultūros centro vadovė.
Suprato tradicijų svarbą
Pasak R.Tarvydienės, E.V.Berbomas buvo meniškos sielos žmogus: tapė paveikslus, kūrė eilėraščius, domėjosi tautosaka, astronomija, archeologija.
Berbomams atsikėlus į Muižę, greit žmonės dvarą ėmė vadinti Mažąja Italija, nes šeimininkai jį sutvarkė ir užveisė gražų parką bei sodą. Vaiskiomis dienomis iš dvaro terasos jie galėjo matyti Klaipėdos aukštesnių malūnų sparnus ar miesto kaminų viršūnes, o kitoje marių pusėje – dunksančias kopų keteras.
Iš Neringos žvejų sužinojęs apie kelis užpustytus pagoniškus kapus, 1832 metais E.V.Berbomas Nidoje pradėjo kasinėjimus, stebėjimus aprašė straipsnyje „Žinios apie pagoniškus kapus nerijoje“.
Pamario krašto istorijai itin vertinga E.V.Berbomo parašyta „Jociškių dvarelio kronika“, kurioje, remdamasis archyvais ir amžininkų liudijimais, aprašė dvaro savininkus bei jų palikuonis.
Jis taip pat garsėjo kaip didelis pamario krašto istorijos, kultūros ir legendų žinovas, kaip geriausias ekskursijų po Kuršių marias vadovas. Po jo mirties buvo išleista knygelė „Vyriausiojo žvejybos meistro Vilhelmo Berbomo atsiminimo lapai savo draugams surinkti“. Joje išspausdinti ne tik jo kurti lyriniai, humoristiniai, proginiai eilėraščiai, bet ir du lietuvių liaudies dainų „Aš vargdienėlė, aš be tėtušio“ ir „Vėluvos mūšis“ vertimai. Svarbiausiu laikomas 1835 m. sukurtas eilėraštis „Paskutinis Karvaičių medis“.
„E.V.Berbomas yra pasakęs, kad „ištartas žodis, net jeigu jį motina kalbėtų vaikui, galų gale nutyla kaip aidas miške, lieka tik tai, kas parašyta, ir po daugelio metų kalba kiekvienam, kas nori žinoti“. Jis matė, kaip keičiasi pasaulis, suprato, kad mirdami žmonės su savimi išsineš savo tarmę, papročius. Dėl to surinkinėjo šio krašto tautosaką, užrašinėjo dainų žodžius, laivų pavadinimus, kaip žmonės paukščius vadino ir panašiai“, – pasakojo R.Tarvydienė.
Kaip tyrinėtojas E.V.Berbomas svarbus ir Skandinavų šalims. 1809 m. keliaudamas po Švediją ir Norvegiją jis rašė kelionių dienoraštį, kuriame išsamiai aprašė šių šalių papročius, paliko žinių, kaip atrodo pakrantės, kaip žmonės gyvena, kokius įrankius naudoja. Dienoraštį paįvairino etnografinių reikmenų, peizažų su pakrantėmis piešiniais. Dabar dienoraštis saugomas Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne.
Nežinia kaip, tačiau E.V.Berbomas iš kažkur buvo gavęs ar pirkęs vieno iš Švedijos karalių pomirtinę kaukę. Vėliau, po E.V.Berbomo mirties, jo vaikai šią kaukę grąžino Švedijai.
Vėtrungės gali pasklisti po Europą
E.V.Berbomas mirė 1865-ųjų gruodžio 21 dieną ir buvo palaidotas Muižės kapinaitėse, šalia kelio į Ventės ragą. Šalia vyro po kelių mėnesių amžinojo poilsio atgulė ir E.V.Berbomo žmona.
Žolėmis apžėlusią betoninę kapo plokštę apie 1970 m. atrado istorikas Domas Kaunas. Žmonės atsiminė, kad buvo apylinkėse toks dvarininkas, ir kad jis palaidotas čia.
„Tokių žmonių kaip E.V.Berbomas atminimas lieka gyvas per amžius, ir rusena kaip ugnelė“, – įsitikinusi R.Tarvydienė.
Stengiamasi, kad E.V.Berbomo žmogaus vardas gyvuotų ir toliau. Remiant Užsienio reikalų ministerijai buvo parengta paroda, pristatanti E.V.Berbomo asmenybę, jo darbus bei Kuršmarių vėtrunges ir kaimų ženklinimo sistemą. Paroda buvo pristatyta Vilniuje Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo forumo svečiams iš Švedijos bei Norvegijos ambasadų, taip pat eksponuota Lietuvos Kuršmarių krašto vėtrungių paroda bei E.V.Berbomo tapybos reprodukcijos.
Forumo dalyviams taip pat dovanotos suvenyrinės vėtrungėlės, su vietoje E.V.Berbomo sugalvoto ženklo įdėtomis užsienio šalių vėliavėlėmis. Jas pagamino kintiškis Laurynas Juodeška.
Spalio mėnesį paroda iš Vilniaus atkeliavo į Kintus.
R.Tarvydienė atskleidė, kad kitąmet Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Taryboje svarstoma galimybė tokiomis vėtrungėlėmis reprezentuoti Lietuvą.
„2006-aisiais minėdami E.V.Berbomo 220-ųjų gimimo metinių jubiliejų, norėjome, kad visi kaimai žinotų ir naudotų jo sukurtus ženklus. Pagaminome vėliavas, kurios ir dabar naudojamos švenčių metu. Kai kurios bendruomenės jas pasisiuvo pačios, žmonės supranta, kad reikia saugoti istorines vertybes“, – džiaugėsi R.Tarvydienė.
Ji pasakojo, kad muzikologas iš Vilniaus Matas Velička, kuris jau daug metų domisi E.V.Berbomo asmenybe, parengė jo rankraščio transkripciją. Belieka sulaukti galimybės jį išleisti. Jei savo įsipareigojimą įvykdys ir Užsienio reikalų ministerija, E.V.Berbomo biografija bus išleista knygele su vertimu į užsienio kalbą.
Ventės verslininkas Šarūnas Laužikas turėjo minčių atstatyti Muižės dvarą. Jei to nepavyks padaryti, brandinama mintis dvarvietės teritorijoje atidaryti vėtrungių galeriją.
Projektas: „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį”.