Pamario miškai – lyg parako pripilti, jų lankymą jau riboja ir Šilutės urėdija

misku gausrai Aukstumalos miskas po 2011m gaisro tebejuoduoja Visu Nemuno žemupio ilgiu – nuo Jurbarko rajono ribos prasidedantys Pagėgių savivaldybėje, besitęsiantys per Šilutės rajoną iki pat Kuršių marių ir Klaipėdos rajono ribos – pamario krašto miškai – lyg būtų parako pripilti.

Praėjusią savaitę Šilutės miškų urėdijos urėdas Vaidas Bendaravičius kreipėsi į šių rajonų savivaldybes, prašydamas jų administracijas priimti sprendimus, ribojančius gyventojų lankymąsi miškuose.

„Valdome beveik 35 tūkst. ha valstybinių miškų, esam atsakingi už 20 tūkst. ha privačių miškų priešgaisrinę priežiūrą. Stebėjimo kameros įrengtos Švėkšnos, Šilutės ir Pagėgių seniūnijų teritorijose. Jos fiksuoja vaizdą 40 kilometrų spinduliu ir jau  leido laiku pastebėti kilusius gaisro židinius. Prieš tris dienas – Šilutės rajono pamiškėje, o  pavasarį ir užvakar – Kuršių nerijoje.Bet jei židinių kiltų daugiau, tai pritrūktume jėgų situaciją suvaldyti. Todėl prevenciškai imamės žmonių judėjimo laisvės varžymo miškuose per sausrą. Kitos išeities tiesiog nėra“, – sako V.Bendaravičius.

Pasak vyr. miškininko Viktoro Aužbikavičiaus, per 27 savo darbo metus jis nepamena atvejo, kad būtų tekę urėdijoje imtis tokios griežtos priemonės. Vasarą, kai miškai masina gėrybėmis, tenka statyti informacinius ženklus, perspėjančius apie atsakomybę, jei draudimų bus nesilaikoma.

„Negaudysime pensininkų, nešinų uogų ar grybų kraitelėmis, bet griežtai bausime iškylautojus, kurie bandys degti laužus. Vasarotojai išmėto smilkstančias cigaretes, neblaivios kompanijos, kilus gaisrui, atsakomybės kratosi, kaltų – nėra“, – komentuoja situaciją V.Aužbikavičius.

Sausringumas pamario krašto miškuose jau pasiekė ketvirtą (iš penkių) klasę, o urėdija turi tik dvi gaisrų gesinimo mašinas. Tad būtina laikytis atsargumo priemonių, atsakingai elgtis su kibirkštį galinčiomis įskelti priemonėmis, tam raginami visi gyventojai.

„Atnaujinome 260 kilometrų ilgio mineralizuotas juostas, kurios galėtų stabdyti ugnies plitimą, parengėme veiklos planus ekstremalių situacijų atvejams. Visa tai – gaisrų pasekmių valdymui, bet svarbiausia – kad jie miskas degaaiš viso nekiltų“, – sako urėdas V.Bendaravičius.

Šiemet balandžio mėnesį Aukštumalos telmologiniame draustinyje, besiribojančiame su įmonės „Klassman – Deilmann Šilutė“ eksploatuojamu durpynu, jau buvo kilęs gaisras. Ugnis sunaikino kilometro ilgio ir pusės pločio pamiškės juostą išilgai Nemuno deltos regioninio parko pažintinio tako.

Židinį pastebėjo medžiotojai, iškvietė ugniagesius, ir gaisras buvo likviduotas. Stebėjimo kameros nebuvo įjungtos, nes miškai tada dar buvo drėgni. Dabar, vertinant pagal hidroterminio koeficiento reikšmes, sausringiausios šalies teritorijos yra  būtent Vakarų Lietuvoje. Šilutė ir Pagėgiai – jose.

Pavasarinis gaisras Aukštumalos draustinyje, kurio židinys buvo po medžiu, kuriame medžiotojai yra įsirengę regyklą, priminė 2011 birželį savaitę šėlusią ugnį šiame miške ir gretimame durpyne.

Tada gaisras kilo nuo durpių kaupų, kuriuos pernelyg arti miško buvo sukrovusi durpių gavybos įmonė „Klassman – Deilmann Šilutė“. Ji, pasak V.Aužbikavičiaus, nesilaikė būtinos 50 m apsaugos zonos iki miško ribos, o kilus gaisrui, jo nesuvaldė, tad ugnį vėjas pernešė į mišką. Visos šalies ugniagesiai, padedami Lietuvos kariuomenės, gaisrą likvidavo tik per savaitę.

Bet ir šiemet, atrodo, durpės sandėliuojamos arti miškingo Aukštumalos draustinio ribos. „Tai miško saugos taisyklių pažeidimas, bet durpininkai sako gavę Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento leidimą, neva technologiškai negali kitaip problemos spręsti“, – sako V.Aužbikavičius.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.