Pamario vėjų išauginta „Sidabrinė nendrė“ – Vaida Galinskienė

sidabrine nendre galinskiene 1pDvidešimt trečiasis Lietuvos laisvės pavasaris Šilutėje vėl pažymėtas ypatingu įvykiu – šį kartą pagerbtas jau trisdešimt pirmasis prestižinės Šilutės rajono premijos „Sidabrinė nendrė“  laureatas.

Išties simboliška, jog kaip tik 2013-aisiais, kurie paskelbti Lietuvos tarmių metais, ši premija skirta šišioniškių ir žemaičių tarmėmis Pamario kraštą garsinančiai pedagogei Vaidai GALINSKIENEI.

Tad pirmadienį į Šilutės kultūros ir pramogų centrą šilutiškiai rinkosi dviem progomis: švęsti Lietuvos Nepriklausomybės – lietuvių garbės ir orumo atkūrimo šventės bei pasveikinti ir už krašto garsinimą padėkoti šišioniškei laureatei.

Kaip jau įprasta, kukliu lietuvininkės tautiniu kostiumu pasipuošusi, V.Galinskienė pati primena šio krašto nendrę, marių bangų skalautą, Pamario vėjų gairintą ir nešančią spalvinga lietuvininkų tarme ateities kartoms senolių išmintį.

„Kožną vieną ir visus sykiu apkabinu“, – tokie V.Galinskienės žodžiai bene geriausiai išreiškė jos dėkingumą visiems, palaikiusiems jos veiklą, atėjusiems jos pasveikinti šios išskirtinės šventės proga.

Subrendo nauja lietuvių karta

„Gera dienike visiems“, – toks tarmiškas pasisveikinimas pirmadienio renginyje tapo lyg vizitine kortele. Taip į Kultūros ir pramogų centrą susirinkusius šilutiškius pasveikino ir renginio vedėja Indrė Skablauskaitė, ir rajono merė Daiva Žebelienė, sulaukusios už tai garsių plojimų. Rajono vadovė ta proga kvietė šilutiškius nepamiršti, kad esame laisvos ir nepriklausomos Lietuvos dalis ir būti vieningais.

„Kovo 11-oji ir mes“ – tokia tema susirinkusiesiems kalbėti pakviestas istorikas Algirdas Gečas pripažino, jog tai – didelė atsakomybė. Jis kvietė pamąstyti, kiekgi yra „tų mūsų Lietuvų, jei neretai tenka išgirsti „Kovo 11-osios Lietuva“, „Vasario 16-osios Lietuva“. Juk taip pat, anot A.Gečo, galėtume sakyti „Vytauto Didžiojo, Karaliaus Mindaugo ar Justino Marcinkevičiaus Lietuva“, ar išskirti kitus svarbius laiko tarpus.

„Kuo svarbi Kovo 11-oji? Tai Lietuvos valstybės atkūrimas“, – sakė A.Gečas. Tai yra mūsų kartos šventė, nes būtent per atkurtos Nepriklausomybės laiką užaugo ir subrendo nauja lietuvių karta. Tai – plačiai mąstanti karta, kuriai svarbu, kas vyksta mūsų Lietuvoje.
sidabrine nendre regalijos
Beje, tuomet – 1991-aisiais – buvo bene pirmas kartas mūsų šalies istorijoje, kuomet Lietuva tapo svarbi visam pasauliui, nes sugriovė sovietų imperiją.

Pranešėjas kvietė stabdyti valstybės nykimą, nes būtent toks procesas dabar stebimas Lietuvoje.

Gražiausias būdas išreikšti savo džiaugsmą, anot renginio vedėjos I.Skablauskaitės, yra daina. Tad ir dainavo tądien šilutiškiams saviškiai ansambliai „Mingė“ ir „Vaivora“, grojo „Pamario Brass“. O svečiai iš Klaipėdos – suaugusiųjų ir vaikų folkloro ansambliai „Alka“ ir „Vorusnėlė“ solidžią dovaną – spektaklį pagal K.Donelaičio „Metus“ „Jau saulelė…“ atvežė.

Lietuvininkų šnektos šaltinis – vaikystėje

Danguje yra žvaigždžių, kurios, anot renginio vedėjos I.Skablauskaitės, vos vos spygčioja, bet yra ir tokių, kurios spindi labai ryškiai. Kaip tik tokia žvaigždele ji pavadino savo kolegę V.Galinskienę.

„Sidabrinės nendrės“ premijos skyrimo komisijos pirmininkas Juozas Sauspreškis perskaitė komisijos posėdžio, kuriame už ypatingus darbus garsinant Šilutės kraštą nuspręsta apdovanoti V.Galinskienę, protokolą.

Į sceną lipančią laureatę susirinkusieji pasitiko stovėdami ir plodami. Premijos regalijas jai įteikė merė D.Žebelienė.

Trokštantiems kuo skubiau pasveikinti laureatę teko palaukti stebint filmo juostoje užfiksuotus jos tarmiškus pasakojimus.

V.Galinskienė augo ant Kuršių marių kranto esančiame Svencelės kaime, kurį, anot padavimų, milžinai supylė. 11 brolių ir sesių būryje buvo jauniausia. Niekada neslėpė, kad nuo mažens svajojo būti „artiste“, eilėraščius deklamavo ir namuose, ir ūkio darbus eidama. Ta svajone gyveno net ir unkulis (dėdė) Pričkus, vis laukęs kada ją – bent vieną žmogų iš Svencelės kaimo – per televizorių parodys.

Iš Svencelės kaimo senbuvių – tančių ir unkulių (tetų ir dėdžių), omamų ir opapų (močiučių ir senelių) Vaida sugėrė visą šišioniškių išmintį, jų šnektos spalvas. Tai ir buvo tas šaltinis, kuris vėliau išsiliejo bebaigiančios išnykti tarmės upe.

Pasveikinti Vaidą suvažiavę artimieji tikino, kad, matyt, ir jų tėvai į jauniausiąją dukrą bus visą išmintį sudėję.

sidabrine nendre gimnazistaiSveikino ir maži, ir dideli

Nesulaukė dukters pagerbimo dienos nei Vaidos tėvai, nei unkulis Pričkus, norėjęs ją pamatyti per televizorių, tačiau gausus būrys seserų ir brolių, sūnėnų ir dukterėčių neslėpė, kad didžiuojasi Vaidos veikla, kuri garsi visoje Lietuvoje.

Gavę leidimą sveikinti sesę, Vaidos artimieji nedrąsiai rikiavosi scenos kampe. Arčiau visus mostelėjimu pakvietęs Vaidos brolis Romualdas Eglinskas sakė tądien pirmą kartą matęs sesės akyse ašaras. Tai buvo džiaugsmo ašaros.

Vaidos dukros į mamą kreipėsi savo tėčio žodžiais: „Tik nesakyk, kad nesi to verta. Seniai esi verta“. Ansamblio „Ramytė“ nariai pasidžiaugė, kad pamariais vaikštanti jų kolegė tarp paprastų nendrių pagaliau surado ir sidabrinę. Neslėpė jie džiaugsmo ir dėl to, kad turi tokį, anot jų pačių, „Ramytės liežuvį“ ir parodė šilutiškiams dar šokančią Vaidą, kokią ją jau matė ispanai.

Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė prisiminė, jog tuomet, kai buvo pristatyta Vaidos kandidatūra „Sidabrinės nendrės“ komitetui, viena moteris neištvėrusi pasakė: „Bet juk ji ne tik Pamario, ji – visos Lietuvos pasididžiavimas ir turtas“.

Šiuos žodžius patvirtino su kapelos ritmais į sceną užlipę bikavėniškiai. Šio kaimo Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro vadovė Marytė Matevičienė priminė, kad šilutiškei Vaidai jau seniai plojo tūkstantinės minios ir sostinėje, ir visoj Lietuvoj, ir Rusijoje. „Taip, daug su jais išvažinėjau, ir daug Marytės lašinių visi suėdėm“, – pritarė pati laureatė.

Visus sužavėjo mažieji „Pušelės“ ugdytiniai, kurie savo pasakorei Vaidai jau išmokę tarmiškai linkėjo: „Vėliju jum gerą giliukį didelį stukį“ („Linkiu jums laimės didelį gabalą“).

Bet didžiausią susijaudinimo viršūnę, pačios laureatės žodžiais tariant, jai dovanojo jos mokiniai – Šilutės pirmosios gimnazijos abiturientai, savarankiškai parengę poetinę kompoziciją pagal Vinco Mykolaičio – Putino eiles. Metų ratą scenoje apsukę moksleiviai savo mylimai retorikos mokytojai įteikė po rožę. O su jais greton stojusi gimnazijos direktorė Laima Spirgienė savo kolegei linkėjo ir toliau būti tuo autentišku patikimu tiltu tarp praeities ir ateities.sidabrine nendre galinskiene  su ramyte

V.Galinskienė savo mokinius pavadino slapukais, prisidengusiais vasario vardu, ir mosuodama rankomis tikino, kad tokiems mokiniams ir mokytojas nebereikalingas.

Vienas po kito scenon lipo Šilutės muziejaus, Kultūros ir pramogų centro, kitų kultūros įstaigų, lituanistų, bibliotekininkų, seniūnijų atstovai. Visi dėkojo Vaidai už nuolatinę paramą organizuojant renginius, už jos kuklumą, už tai, kad, regis, niekad nepavargsta dalindama save kitiems.

„Esu laiminga, kad buvai mano mokinė“, – į laureatę kreipėsi Klaipėdos universiteto dėstytoja Dalia Kiseliūnaitė. Ji patikino, kad šilutiškės veiklą stebi ir ja didžiuojasi ir universitetas, ir Klaipėdos etnokultūros centras.

Dėkojo visiems ir kiekvienam atskirai

Ašaros V.Galinskienės akyse tądien spindėjo ne kartą, o stojusi padėkos žodžiui ji irgi jas vos sulaikė.

Vaida prisipažino mokanti tris lietuvių kalbas: šišioniškių, kurią išmokė tantės ir unkuliai, žemaičių, kurios vingrybes išaiškino žemaičiai tėvai, broliai ir sesės, ir tradicinę šiandieninę, kurios mokėsi ir jau daug metų pati moko savo mokinius.

Už ilgametį palaikymą ir supratimą laureatė dėkojo savo šeimai – vyrui ir dukroms. Anot jos, dukroms vaikystėje teko gyventi ir vienoms, ir brolio Romo globoje, nes išvykos į renginius atimdavo visą mamos laisvalaikį. „Iki šiol save dėl to kaltinu“, – neslėpė Vaida.

Dėkodama už įvertinimą ji savo nuopelnus vertino kukliai – juk viskas, ką pasakojanti, yra ne jos, o Svencelės senbuvių nuopelnas – už tai jiems kaskart žemai nusilenkia į visas keturias puses, atvažiavusi aplankyti jų, gulinčių pamario kalnelyje.

Gražiausius žodžius V.Galinskienė skyrė kolegoms mokytojams, kultūros darbuotojams, saviveiklininkams. „Kai tik paleidžiu aplink kokį gerą spindulėlį, jis atsitrenkia į gerą žmogų ir su trigubu gerumu man sugrįžta. Tiesiog maudausi gerumo jūroje“, – tikino laureatė.

Daugiau nuotraukų galerijoje

joomplu:8824 joomplu:8826

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.