Šilutės muziejaus surengtoje pameistrių mokykloje buvo galima savo rankomis išlieti žvakę, dailiai audinį išsiuvinėti, staklėmis medį apdirbti, muzikinių instrumentų gaminimo paslaptis sužinoti.
Lietuvininkų tarmės puoselėtoja etnografė Indrė Skablauskaitė pristatė senųjų lietuvių amatų istoriją. Mat lietuviai, kaip ir visos baltų gentys, nuo seno naudojo savitus darbo įrankius, namų apyvokos dirbinius, ginklus, papuošalus, audinius. Jie buvo ne tik geri žemdirbiai, gyvulių augintojai, bet ir gabūs amatininkai.
Viduramžiais amatai sparčiausiai vystėsi miestuose, XIII-XIV amžiuje amatai atsiskyrė nuo tradicinių verslų ir tapo savarankiška ūkio šaka.
Lietuvių tradicinė kultūra ir amatas, kuris ir dabar labiausiai vyrauja šalyje, – vadinamoji medžio kultūra. Tad „kafijos“ ir „tijos“ kvapams kutenant nosį, tą dieną susikūrusioje Pameistrių mokykloje su medžio apdirbimo paslaptimis supažindino Balčių kaimo tautodailininkas Vytautas Rauktys. Pasipuošęs liaudiška apranga, jis ne tik pats sėdėjo prie staklių, bet ir žiūrovams leido išbandyti, kaip reikia kojomis minti ir sukti tekinimo ratelį, pajusti, kaip medis pasiduoda jį apdirbančioms rankoms.
Mūsų kraštas garsėjo ir tekstilės dirbiniais. Be originalaus delmono į kiemą neišeidavo nė viena mergelė, o ką jau kalbėti apie moteris. Su šio meno paslaptimis supažindino šilutiškė tautodailininkė Idalija Ragelienė, padėjusi atėjusioms merginoms siuvinėti audinį gražiausiais raštais.
Nuotaikingai praūžusioje Pameistrių mokykloje buvo galima išbandyti, kaip rūkstant karštam vaškui liejamos žvakės. O kaip į negyvą daiktą muzikos garsus įpūsti, rodė gorainiškis birbynininkas Kazys Budrys. Jis ne tik pasakojo apie muzikos instrumentus, bet ir savo muzika susirinkusiuosius linksmino.