Gali būti, jog netrukus rajone turėsime dar vieną meno kūrinį, kuris Šilutę, o ir visą Lietuvą pavers net tolimojoje Indijoje matoma šalimi.
Toks teiginys – ne iš piršto laužti svaičiojimai. Mat neseniai rajono Savivaldybę pasiekė Lietuvos ambasadoriaus Indijoje Laimono Talat – Kelpšos raštas, kuriame prašoma Šilutės rajono savivaldybės tarybą supažindinti su paties ambasadoriaus palaikomu pasiūlymu Rusnėje pastatyti paminklą Indijos nepriklausomybės patriarchui Mahatmai Gandžiui (Mahatma Gandhi) ir jo bendražygiui, rusniškiui litvakui Hermanui Kalenbachui (Hermann Kallenbach).
Atsakymą ambasadoriui šiuo metu rengiantis rajono vyriausiasis architektas Edmundas Benetis džiaugiasi tokiu pasiūlymu ir mano, jog tai galimybė rajonui praturtinti savo erdves dar vienu kokybiško meno kūriniu, kokių kol kas beveik neturime. Kartu tai galimybė mums visiems praplėsti savo istorijos ir geografijos žinias, patiems sau atrasti ne tik iki šiol nežinomas asmenybes, bet ir kone tiesioginius ryšius su Indija.
Todėl tokią galimybę turėtume išnaudoti, juolab kad iš savivaldybės šiuo atveju neprašoma nė euro.
Vaikystė prabėgo Rusnėje
Mahatma Gandis – Indijos tautinio išsivadavimo dvasinis lyderis, nesmurtinio pasipriešinimo taktikos pradininkas pasaulyje. Gimė 1869 m. spalio 2 d., baigęs studijas 1893 m. išvyko į Pietų Afriką dirbti teisės konsultantu. Čia, susidūręs su aršia rasine indų imigrantų diskriminacija, pradėjo kovą už savo tautiečių teises. Jo pritaikyti taikaus pasipriešinimo metodai išpopuliarėjo visame pasaulyje, įkvėpė ne vieną nepriklausomybės judėjimą, tarp jų – ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. M.Gandis iki šiol laikomas bene labiausiai atpažįstamu Indijos veidu.
Hermanas Kalenbachas buvo vienas artimiausių M.Gandžio bendražygių. Jis gimė 1871 m. kovo 1-ąją Rusnėje, pasak kitų šaltinių – Žemaičių Naumiestyje, bet Rusnėje prabėgo jo vaikystė. Tad apie paminklą šiems bendražygiams prabilta išties laiku – pačiose mūsų kraštiečio gimtadienio išvakarėse.
H.Kalenbacho šeimoje augo šeši broliai ir sesutė. Tėvas Kalmanas Leiba Kalenbachas turėjo didelę lentpjūvę, sėkmingai prekiavo mediena. Jų lentpjūvė ir gyvenamasis namas stovėję netoli Nemuno. Upė labai traukė į sportą linkusį berniuką: Nemune jis išmoko plaukti, žiemą mėgdavo čiuožinėti. Iš visko sprendžiant, kaip tik Rusnę jis laikė tikrąja savo gimtine. Mokydamasis gimnazijoje ir toliau studijuodamas universitetuose, H.Kalenbachas vasaras leisdavo Rusnėje.
„Indijos kultūros gerbėjai Lietuvoje mėgsta Gangą lyginti su Nemunu. Ne tik. Rusnėje prabėgo Mahatmos Gandžio pagrindinio bendražygio Pietų Afrikoje Hermano Kalenbacho vaikystė“, – rašo mūsų kraštietis pedagogas, kraštotyrininkas Vytautas Toleikis, dabar gyvenantis ir dirbantis Vilniuje.
Buvo draugai ir bendraminčiai
H.Kalenbachas pasirinko architekto profesiją. Mokėsi Karaliaučiuje, Vokietijoje, savanoriškai tarnavo armijoje – Karališkajame inžineriniame batalione, Miunchene. Anot amžininkų, namą galėjęs pastatyti savo rankomis nuo brėžinio iki vidinės apdailos.
1896-aisiais H.Kalenbachas nukanka į Pietų Afriką ir iki 1906 sėkmingai dirba architektu Durbane ir Johanesburge. Anglų – būrų karo metu išvyksta į Europą pagilinti architektūros žinių. H.Kalenbachas buvo tipiškas tam metui modernus, gyvenimą mylintis europietis: dviračiu apkeliavo Alpes, nukako nuo Johanesburgo iki Pretorijos ir grįžo atgal. Jį Afrikoje daug kas prisimins kaip muskulingąjį žydą.
1904-aisiais susitikimas su M.Gandžiu, po kelerių metų peraugęs į intensyvią draugystę, kylančiam architektui buvo lemtingas. Jis visa galva pasinėrė į paramą M.Gandžiui: tapo pagrindiniu jo veiklos finansiniu rėmėju, kartu organizavo taikias protesto akcijas bei jose dalyvavo pirmosiose linijose. Kartu su M.Gandžiu 1913 metais trims mėnesiams jis buvo ir įkalintas.
1910 m. H.Kalenbachas M.Gandžiui padovanojo 4 kv. kilometrų sklypą, kuriame įkurtas pirmasis ašramas (hinduizme tai – vienuolynas arba užuovėja ieškantiems dvasinių tiesų. Lankytojai, prižiūrimi mokytojo, mokosi jogos sistemos ir meditacijos pagrindų. Taikos, maldos, darbo ir bendruomenės gyvenimo aplinkoje tiesos ieškotojai stengiasi pasiekti dvasinį tobulumą).
H.Kalenbachas ne tik nuosekliai rėmė Gandžio politinę veiklą, bet tapo ir jo pasaulėžiūros pasekėju. Jis atsisakė vakarietiško gyvenimo stiliaus – kaip ir M.Gandis, savo asmeninius poreikius sumažino iki minimumo, atsisakė alkoholinių gėrimų, iki gyvenimo galo išliko vegetaru. Be išlygų pritarė neprievartiniam (taikiam) pasipriešinimui.
Būtent H.Kalenbachas, nuvykęs į vokiečių trapistų vienuolyną, iš jų išmoko siūti sandalus, kuriuos vėliau tiesiog imta vadinti Gandžio sandalais.
Pirmojo pasaulinio karo metais jų keliai išsiskyrė, 1914 m. M.Gandis grįžo į Indiją, kur tęsė kovą už šalies nepriklausomybę. Tačiau jie ir toliau susirašinėjo, taip pat buvo susitikę 1937 ir 1939 metais.
Iki nacizmui įsitvirtinant Vokietijoje, H.Kalenbachui jo kilmės klausimas neiškilo. Pietų Afrikoje žydai buvo gerbiama, daug krašto vystymuisi davusi tauta, 80 procentų jų buvo kilę iš Lietuvos. Su atsidavimu gynęs indų pilietines teises Pietų Afrikoje, H.Kalenbachas atsigręžė į savo šaknis, stojo į Europoje savo persekiojamos tautos pusę.
H.Kalenbachas dažnokai lankydavosi Europoje, užsukdavo į tėviškę. Jis ypač pajautė, kur link suka Europa. H.Kalenbachui grįžti į tėvynę kelius užkirto Vokietijoje ir Klaipėdos krašte vis labiau įžūlėjantys naciai. Dar 1923 m. jis sugebėjo įtikinti savo artimuosius emigruoti į Pietų Afriką.
Mirė H.Kalenbachas 1945 m. kovo 25 d., trejais metais anksčiau už M.Gandį. Jo paties valia, palaikai kremuoti Johanesburgo (Pietų Afrikos respublika) krematoriume, o 1952-aisiais urna palaidota Pažadėtoje Žemėje, Deganijos kibuce.
1945-aisiais, praėjus 7 metams po jų paskutinio pasimatymo, M.Gandis, sužinojęs apie H.Kalenbacho mirtį pasakė netekęs mielo ir artimo draugo.
H.Kalenbacho ir M.Gandžio bičiulystė aprašyta istoriko Josepho Lelyveldo knygoje „Didi siela: Mahatma Gandhis ir jo kova su Indija“, išleista 2011 m., bei Shimono Levo „Bičiuliai: Mahatmos Gandhžio bei Hermanno Kallenbacho istorija“ (2012 m.).
Kainuos 77 tūkst. eurų
Paminklu M.Gandžiui ir H.Kalenbachui Rusnėje siekiama pagerbti didį Mažosios Lietuvos sūnų jo paties gimtinėje, pabrėžti iš Lietuvos kilusių žydų (litvakų) pasaulinę įtaką, jų pasiekimus, sutvirtinti Lietuvos ir Indijos partnerystę.
Projekto sumanytojai tiki, kad paminklas M.Gandžiui pavers Lietuvą labiau matoma šalimi Indijos spaudoje, taip pat šios šalies turistų žemėlapyje. Taip pat siekiama paskatinti Lietuvos ir Pietų Afrikos Respublikos ryšius, paskatinti lietuvių domėjimąsi šia šalimi, sukurti daugiafunkcinę platformą tarptautiniams projektams, kuriuose galėtų dalyvauti Lietuva, Vokietija, ES, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Izraelis ir kt.
Paminklo koncepciją sukūrė garsus Lietuvos skulptorius Romualdas Kvintas. Jis yra paminklo Vytautui Kernagiui Nidoje autorius, ne vienas jo kūrinys puošia Vilnių. Jo vizijose Rusnės kūrinys turėtų atrodyti taip: šalia tradiciniais indiškais rūbais apsirengusio ir lazdelę rankoje laikančio M.Gandžio stovi vakarietiškai apsirengęs H.Kalenbachas.
Lėšas paminklui – 77 tūkstančius eurų – tikimasi surinkti daugiausiai iš privačių rėmėjų. Didžiąją lėšų dalį – apie 44 tūkst. eurų – paaukojo Yusufo and Faridos Hamiedų labdaros fondas. Pinigai jau pervesti į Editos Mildažytės administruojamą paramos ir labdaros fondą, ruošiama sutartis su skulptūros autoriumi. Likusios sumos dar neturima.
Turėtume meno kūrinį ir patrauklią vietą
Šilutės rajono vyriausiasis architektas E.Benetis mano, jog atsirado puiki galimybė Rusnei turėti paminklą istorine tematika, menantį šio krašto istoriją ir žmones.
„Džiugu, kad pasiūlymą gavome ne „nulinėje“ stadijoje, taip pat, kad iš rajono Savivaldybės šiuo atveju neprašoma nieko, išskyrus sutikimą, na ir padėti parinkti vietą paminklui“, – sakė E.Benetis.
Idėjos autoriai siūlo jį statyti ant Atmatos kranto, Rusnės pusėje, tačiau galimi ir kiti variantai. Svarstyti vietos parinkimą dar žada ir Rusnės bendruomenė, tad alternatyvių pasiūlymų gali būti.
E.Benetis įsitikinęs, jog toks meno kūrinys neabejotinai kilsteltų į aukštesnį lygį ir vietą, kurioje jis stovėtų, atsirastų poreikis ją sutvarkyti: apželdinti, sutvarkyti krantinę, įrengti privažiavimą, pėsčiųjų takus ir kt. Žinoma, tai būtų jau Savivaldybės indėlis.
Bet už tai turėtume dar vieną sau ir svečiams patrauklią vietą bei kokybišką meno kūrinį, kai pastaruoju metu, anot E.Benečio, šilutiškiai pratinami prie nelabai kokybiškų ir meninės vertės neturinčių skulptūrų.
Kada galėtume tikėtis turėti šį paminklą? E.Benetis mano, jog dabar didžiausia problema gali būti tie 33 tūkst. eurų, kurių dar trūksta idėjos autoriams.
Rajono politikai su idėja buvo supažindinti vasario pradžioje, dabar, anot E.Benečio, belieka laukti galimybės su pasiūlymu supažindinti būsimuosius rajono vadovus ir su jais aptarti idėjos realizavimo galimybes.