Pandemija neužgniaužė cepelinų dienos: kavinės ir vėl vaišino senjorus

Sekmadienį ir vėl minėjome pasauliniu mastu žinomą vieno mėgstamiausių lietuvių patiekalų – cepelinų dieną.

Ir nors šiemet tinklaraštininkas „Riebus katinas“ neskelbė Lietuvoje prieš kelis metus išgarsėjusios akcijos „Pavaišink senjorus cepelinais“, Šilutė ir vėl jais kvepėjo, o jų skoniu mėgavosi nemažai senjorų. Tiesa, vaišinti galėjo ne visos maitinimo įstaigos, mat kai kurios dėl ligos atvejų buvo priverstos laikinai nedirbti.

Cepelinai – ne lietuviškos kilmės

Priminsime, kad cepelinų diena minima pirmąjį vasario sekmadienį nuo pat 2014-ųjų, ir net pandemija nepajėgė jos nustumti užmarštin. Juk cepelinai – tikras lietuvių virtuvės pasididžiavimas, nežiūrint į tai, kad jie visai ne lietuviškos, bet vokiškos kilmės. Panašius į cepelinus patiekalus turi ir danai, norvegai, ukrainiečiai, baltarusiai. Lietuvoje cepelinai žinomi jau bent pusantro šimto metų.
Tiesa, vienur jie gaminami iš virtų, kitur – iš tarkuotų bulvių, o ir cepelinais vadinami ne visur. Štai aukštaičiai šį patiekalą vadina didžkukuliais ir gamina jį su varškės įdaru.

Žinoma, cepelinus galima įdaryti ir grybais, ir daržovėmis, žuvimi, ruošti juos su sojų mėsa ar kt. Norintiems lengvesnės šios patiekalo versijos vietoje riebių padažų specialistai siūlo juos patiekti su natūraliu jogurtu, daržovių ar grybų padažu.

„Šilutės naujienos“ savaitgalį taipogi apsuko keletą miesto kavinių ir taip pat skanavo cepelinus.

„Trukio stotelė“ vežė į namus

Pirmoji apie tai, kad nepamiršo cepelinų dienos, pranešė kavinės „Trukio stotelė“ šeimininkė Virginija Vaitiekienė. Penktadienį, tuoj po vidurdienio čia atvažiavo ir verslininkas Edvardas Jurjonas, kuris su V. Vaitiekiene buvo sutaręs iš anksto. Kavinės kolektyvas jau buvo suruošęs 10 cepelinų porcijų – po vieną su mėsos ir su varškės įdaru, o V. Vaitiekienė ir E. Jurjonas jas išgabeno Šilutėje ir aplinkinėse gyvenvietėse gyvenantiems senoliams.

„Mes su Edvardu pažįstami jau seniai, ir aš gerai žinau, kad jis pažįsta ir globoja daug garbaus amžiaus žmonių, žino, kurie iš jų vieniši, kuriems labiausiai reikia pagalbos“, – sakė Virginija. O pats Edvardas mano, kad daugeliui jų reikia ne tiek pagalbos, kiek bendravimo, ir dėmesys daug svarbiau.
„Valerija, Danute, Aldona ir Pranas iš Šilutės, Albertas, Roza, Stanislava ir Janina iš Grabupių, Stanislava ir Domicelė – Petronėlė iš Macikų buvo maloniai nustebinti „Trukio stotelės“ savininkės vizitu ir dovana. Šiemet dar nė vienas iš jų nebuvo skanavę cepelinų“, – sakė E. Jurjonas.

Siekia ne tik pelno

Pasak V. Vaitiekienės, ji jau pastebėjo, jog vyresni žmonės saugo sveikatą, todėl stengiasi niekur nevaikščioti kol siaučia virusas. Jei iki pandemijos kavinėje nuolat lankėsi daug senjorų, tai pastaraisiais metais jų ateina mažiau. O ir tie, kurie ateina, prisipažįsta, jog vengia susibūrimų.
„Cepelinų diena – graži iniciatyva, ir norisi prie jos prisijungti, ne tik pelno siekti, bet ir šilutiškius džiuginti, gerus darbus daryti“, – sakė V. Vaitiekienė.

Šios kavinės kolektyvas kasdien išverda apie 10 porcijų cepelinų su mėsa ir varške, nes tai yra šilutiškių pamėgtas pietų patiekalas. Bet tądien jų prireikė gaminti dvigubai daugiau.

Vaišino ir „Klumpė“

Ne be pagrindo „Cepelinų sostine“ Šilutėje vadinamos kavinės „Klumpė“ šeimininkė Virginija Mirauskienė sakė šiemet net neskelbusi, jog dalyvaus senjorų vaišinimo akcijoje, nes suprato, kad ir tos akcijos nebus. Tačiau kavinėje iš pat ryto ir vėl netilo telefonas, o vyresni (ir jaunesni) šilutiškiai ir vėl prašė tų gerai visame krašte žinomų XXL cepelinų. „Vaišinsime visus senjorus, kurie tik užeis“, – kaip visada, nesismulkino kavinės šeimininkė.

Per 12 veiklos metų „Klumpė“ taip išgarsėjo visoje šalyje, kad čia gaminamų cepelinų ragauti žmonės važiuoja ir iš kitų miestų. Tiesa, dydžiu garsėjančios porcijos įveikiamos ne kiekvienam, pasak V. Mirauskienės, būna, kad ir vyrai abiejų didžkukulių nesuvalgo… O čia užėjęs statybininkas Juozas prisipažino, tik „Klumpėje“ papietaujantis taip, „kaip kadaise pas močiutę“…

Pasak šeimininkės, pastaruoju metu tenka su klientais tartis, kad tie, kas šio populiaraus patiekalo norės sekmadienį, praneštų iš anksto.

Kainų „pasiutpolkė“ baugina

V. Mirauskienė įsitikinusi, jog tokio populiarumo „paslaptis“ – švieži produktai, kuriuos kas rytą parduotuvėse ir turgavietėje atrenka jos vyras Eugenijus. Savų paslapčių turi ir čia dirbančios virėjos, kurios įsitikinusios, jog net rankomis skusta bulvė yra gardesnė už apdorotą automatine mašina. Pasak V. Mirauskienės, joms ir tądien teko didžiulis krūvis, o užsakytus patiekalus į namus išvežiojantis Kęstutis Rimkus vos spėjo suktis.

V. Mirauskienė neslepia, kad pastaruoju laiku neįtikėtinai kylančios prekių ir paslaugų kainos skaudžiai paliečia ir šilutiškių pamėgtos kavinės verslą. Štai vien už elektrą praėjusį mėnesį „Klumpės“ šeimininkams teko pakloti net 2600 eurų… „Patiekalų kainų vis dar nekeliame, nes labai mylime visus savo klientus ir dėkojame jiems už nuolatinį palaikymą. Bet tikrai sunku prognozuoti, kaip prie tokios visa ko brangimo „pasiutpolkės“ reikės tas kainas išlaikyti ateityje“, – svarsto verslininkė.