Žmogus – būtybė, kuri susikuria sau tai, kas malonu ir naudinga. Tie, kurie kasmet susirenka į Nikėlų kaime esančią Stasės ir Jono Norkų sodybą švęsti Joninių, drąsiai patvirtins, kad Paparčio žiedas – ne mistika, o realybė. Tik nereikia to suprasti tiesiogiai…
Kiekvienas čia, Nikėluose, ieško ir randa savąjį Paparčio žiedą. Šventės prasmė, nuoširdžios šeimininkų, organizatorių bei šventės sielos – neįgaliųjų draugijos pirmininkės Ingritos Riterienės pastangos leidžia visiems kartu susibūrus – surasti patį gražiausią Paparčio žiedą.
„Jei žmogus nori ką nors rasti, ieško ir negalvoja įsidėti tik į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės – apie paparčio žiedą nė negalvok”, – yra rašiusi Lietuvos gamtos ir tradicijų žinovė Eugenija Šimkūnaitė. Ir ji tikrai buvo 
teisi: ieškodami Paparčio žiedo, ieškome laimės, o laimė – tai draugai, bičiulystė, linksmybės, bendravimo džiaugsmas.
Švenčiant Jonines su Švėkšnos neįgaliųjų skyriaus nariais, linksminamasi, bendraujama, verdama ir geriama 9 žolių arbata, supamasi, šildomasi prie laužo, nupinti vainikai leidžiami vandenin, dainuojama ir net raganaujama…
Jau tapo tradicija Joninių išvakarėse rinktis jaukioje, Stasės ir Jono išpuoselėtoje sodyboje, Švėkšnos neįgaliųjų skyriaus organizuojamoje atviroje šventėje, skirtoje seniems, jauniems ir mažiems.
Padainavus, prisiminus papročius, šventės simbolius, pagerbus varduvininkus, šiųmetėje šventėje vainikuota Janina, Rasa, Jonukas ir du Jonai, ant laužo išvirus ir atsigėrus žolynų arbatos, moterys ir merginos patraukė iš įvairių lauko augalų – baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių pinti vainikų. Kai kurios nusipynė net po du – vieną galvai papuošti, kitą – ateičiai spėti ar vandenin leisti. O tos, kurios norėtų kuo greičiau ištekėti, ant pastatytos kupolės – aukštos medinės, šakotos karties stengėsi per nugarą užmesti savo nupintus vainikėlius. Jei užmesti pavyksta – tikima, kitąmet ištekėsi.
Devynių žolių puokštė per galvą užmesta ir ant sodybos šeimininkų namo stogo – kaip apsauga nuo ligų ir kitų nelaimių. Prieš pat vidurnaktį uždegtas laužas. Joninių ugniai teikiama didelė reikšmė, ji nuo seno laikoma šventa. Ne mažiau svarbus vaidmuo tenka ir vandeniui, tad nulynojęs lietutis nė vieno nepiktino, priešingai – džiugino, nes taip visi natūraliai buvo apvalyti nuo nuodėmių ir įgijo apsaugą nuo ligų.
Sūpuoklės – neatskiriama Joninių linksmybių dalis. Norinčiųjų pasisupti prie ąžuolo vainikais apipintų sūpuoklių net eilutė susidarė.
Šokėjams smagią muzikinę pynę dovanojo muzikantai – švėkšniškis Vytautas ir jo bičiulis iš Žemaičių Naumiesčio Laurynas. O mielos raganaitės, sodybos šeimininkės giminaitės, visus pakerėjo savo elegancija ir grožiu.
Joninių svečiai ir varduvininkai buvo apdovanoti šventės rėmėjo švėkšniškio verslininko Vytauto Marcinkevičiaus atspausdintais fotokoliažais.
Šventės pabaiga vainikuota fejerverkais, kurie lyg simboliniai vartai sulig vasaros saulėgrįža atvėrė kelią pradėsiančiai trumpėti dienai ir ilgėti nakčiai.