Paparčio žiedas pražydo ir Nikėluose (atnaujinta)

rasos nikelu kaime jonaiJoninės, Rasos, Kupolės – pati paslaptingiausia šventė, kai gamta būna pačiame savo jėgų žydėjime.

Šventė, kurios metu kai kurios apeigos sunkiai paaiškinamos: per Sekmines pašventintas vanduo ir ugnis antrą kartą vėl šventinami. Rasos šventėj dalyvauja trys pagrindiniai pradai: ugnis (apeiginis laužas), vanduo ir žemė; trys gamtos karalystės: žmonės, gyvūnai ir augalai (vainikai, vaistažolės – kupolė).

rasos nikelu kaime vainikaiApie populiarią vasaros saulėgrįžos šventę Jonines rašyti papasakojant kažką ypatingai nauja – gana sudėtinga, bet šventė, kurią suorganizavo entuziazmo ir išmonės nestokojanti Švėkšnos neįgaliųjų draugija, vadovaujama Ingritos Riterienės kartu su Jonu ir Stase Norkais, buvo tikrai įspūdinga.

Linksmybės: nuo vartų iki pasivaikščiojimo po mišką

Prie ąžuolo vainikais apipintų šventinių vartų, vedančių į sodybą, su paruoštu dubeniu vandens laukė pavyzdingai tvarkomos sodybos šeimininkai Norkai, Nikėlų kaimo vienkiemio gyventojai.

Staiga prapliupęs lietus, pakoregavo rankų mazgojimo ritualą – ne tik rankas, bet nuo galvos iki kojų šventės dalyvius išprausė. Tuomet kiekvienas, vasaros lietaus išpraustas, įžengęs pro vartus, tapo visateisiu šventės dalyviu.

Sugužėję į pastogę, kurią čia pat lietaus nepabūgę vyrai įruošė, buvom maloniai šeimininkų pasveikinti ir pakviesti suvienyti jausmus ir širdis su gamta, pasistengti, kad nuo džiugesio, dainų ir burtų suvirpėtų visas sodybos oras, tikėti, kad paslaptingasis paparčio žiedas tikrai pražys, o jį radęs – sulauks vilčių ir lūkesčių išsipildymo.

Netruko visi pasiskirstyti į keturias komandas ir ėmė miškelyje paparčio žiedo ieškoti. Daug netikėtumų ieškotojai patyrė: mįsles minė, dainas dainavo, malkų ryšulėlius rinko, riestainių ir saldainių ant medžio šakų kabančių rado, net gyvatę teko pabučiuoti, gerai, kad ji iš žolynų nupinta buvo. Baisiausia, kad iš miško teko net ir raganą į šventę parsivesti. Labiausia visi stebėjosi, kad būtent varduvininkė Janina paparčio žiedą rado.

rasos nikelu kaime ant suotosVakaro svarbiausieji – Jonai, Janinos ir sodybos šeimininkai

Kokia gi šventė be varduvininkų!? Čia draugijos narės visą savo išmonę parodė: iš anksto nupintais spalvingiausiais gėlių vainikėliais, ąžuolo vainikais Jonų ir Janinų galvas dabino, eiles deklamavo, dainas dainavo ir nuoširdžiausius linkėjimus linkėjo, šventės rėmėjų – verslininkų Jolantos ir Arūno Paldauskų suvenyrus dovanojo.

Devynių laimės žolynų puokštę ant šeimininkų namo stogo užmetė, kad stebuklinga augalų galia namus ir juose gyvenančius saugotų, negandos aplenktų, gaisrų nebūtų.

Draugijos pirmininkė Ingrita džiaugėsi ir dėkojo aktyviems draugijos nariams, Jonui ir Stasei Norkams, kad į savo rankomis išpuoselėtą sodybą draugijos narius sukvietė ir puikią šventę visiems surengė.

Paparčio žiedas –  dvasinė metafora

Dainomis palydėję vakaro saulę, kuri vis slėpėsi už lietaus pritvinkusių debesų, uždegus šventinį laužą, atėjus sutemom, moterys patraukė vainikų su pritaisytomis žvakelėmis vandenin leisti, o po to – drauge paviešėti: alumi, gira, sūriais, pyragais, žalumynais ir kt.

Kantriausieji, išbuvę visą naktį, tikėjosi patekančią Saulę sutikti, bet pro debesis ji taip ir nepasirodė. Saulė laikoma šviesos deive, žmonių, gyvulių ir augalų globėja. Ją senovėje labai mylėjo, meldėsi jai, aukojo aukas.

Mūsų dienomis į Joninių šventę žiūrima beveik kaip į eilinį pasilinksminimą, nors vis dažniau bandoma prisiminti ir atgaivinti apeiginius momentus: tokius, kaip saulės palydėjimas ar medžių pagerbimas. Dažnam Rasos diena (Joninės) siejasi tik su vainikų plukdymu ir paparčio žiedo ieškojimu.

Norisi priminti lietuvių sakmę apie Paparčio žiedą, kurioje pasakojama, kad piemenukas ganęs karves ir vieną praganęs. Tą piemenuką išvarė naktį ieškoti karvės. Buvo Rasos šventės naktis ir jam pasitaikė eiti per paparčius. Ir įkrito į vyželę paparčio žiedas – tuomet jis tuoj sužinojo, kur yra praganyta karvė. Nuo to laiko piemenukas viską žinodavo.

Dažnai būname pilki, paniurę, bet siekiame šviesos. Paparčio žiedas – tai dvasinė metafora, rodanti kelią į šviesą, o kai eini teisingu keliu, visuomet turi įveikti patį didžiausią pasipriešinimą. Nenuginčijama – reikia visai nedaug – noro švęsti gražiai ir prasmingai.

Daugiau nuotraukų fotogalerijoje:

joomplu:9442 joomplu:9439

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.