Socialinį darbą dirbančių žmonių pagalbos šiandienos Lietuvoje prireikia vis gausesniam būriui tautiečių, o patys socialiniai darbuotojai yra bene visų „rizikinėmis“ vadinamų šeimų reikalų sprendėjais. Bet jie patys sako, jog nieko neišspręstų, jei neturėtų viso gausaus būrio pagalbininkų, jei jų nesuprastų ir nepadėtų visi, į ką tenka kreiptis pagalbos.
Prie socialinių problemų sprendimo šiandien prisideda daugybė šilutiškių: vieni – dėžėmis jau išaugtų, o neretai – ir visai naujų vaikiškų drabužėlių, kiti – kalėdiniais saldumynais ar žaislais, treti – tiesiog pietumis dešimtmečiam berniukui.
Matyt simboliška, kad diskusija apie paramą ir gerumą su Šilutės seniūnijos socialinėmis darbuotojomis išsirutulioja būtent rugpjūtį, artėjant Šv. Rokui – skurdžiaus keliautojo ir visokių ligonių globėjo vardinių išvakarėse.
Apie paramą – šv.Roko vardadienio išvakarėse
Istorikai teigia, kad į Lietuvą atėjus krikščionybei, pjūties pabaigos šventė sutapatinta su Roko varduvėmis. Šv. Rokas – prancūzas, gyvenęs XIII-XIV a. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru. Tikėta, kad pats Rokas sirgo maru, bet turėjo ypatingą galią gydyti žmones ir išsigydė pats. Šv. Rokas gydydamas žmones daug keliavo, buvo apkaltintas šnipinėjimu, uždarytas į kalėjimą, kur mirė.
Šv. Rokas, kurio diena minima rugpjūčio 16-ąją, vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais stovi šuo, laikantis nasruose duonos kepalą. Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado.
Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Žmonės skaptuodavo skulptūras, tikėdami, kad Rokas apsaugos juos nuo ligų.
Šilutės seniūnija didžiausia, tad ir socialinių darbuotojų čia – net penkios: šio darbo organizatorė Lina Ozgirdaitė, socialinės darbuotojos Eglė Vermontienė, Virginija Murauskienė, Lina Mauricienė ir Inga Drapkinienė.
Idėja kalbėtis ne apie jų darbą, bet apie tuos, be kurių pagalbos jos negalėtų jo tinkamai atlikti, kyla ne žurnalistams. Būtent pačios socialinės darbuotojos nori prabilti apie pagalbą, kurios kone kasdien sulaukia iš šilutiškių.
Paklausite, – prie ko čia tas šv. Rokas? Bet ar ne simboliška, kad tokia idėja specialistėms kyla kaip tik šv. Roko išvakarėse?..
Juridiniams reikalams reikia pinigų
Šilutės seniūnijos socialinės darbuotojos pasakoja, jog šiandien jų globojamose šeimose didžiausios problemos – skurdas ir socialinių įgūdžių stoka. Pastarųjų ugdymas ir palaikymas – vienas pagrindinių šių specialisčių rūpesčių.
Apsilankius dažnoje šeimoje specialistėms vėliau tenka minti kelius po valstybines institucijas, bandant sutvarkyti dokumentus dėl tėvystės nustatymo, alimentų priteisimo. Šių reikalų ne viena mama nebūna net pradėjusi dėl pačios paprasčiausios priežasties – viskam reikia pinigų.
„Gaunasi lyg užburtas ratas: moteris norėtų sutvarkyti dokumentus tam, kad gautų daugiau pinigų, bet dėl tų pačių pinigų stygiaus to padaryti negali. O viskam reikia gana nemažų sumų“, – sako socialinės darbuotojos.
Tiesa, Savivaldybė skiria vienkartinę socialinei atskirčiai mažinti skirtą išmoką, kurios dydis kiekvienu konkrečiu atveju svyruoja, bet tai nėra tokia parama, kuri kompensuotų visas dokumentų tvarkymo išlaidas.
Ne vienai specialisčių teko rūpintis ir trejus, ir ketverius metus besitęsiančiais savo globotinių juridiniais reikalais.
„Būna, kad antstoliai supranta tokių šeimų situacijos sunkumą ir nereikalauja iš karto sumokėti visą sumą, sutinka ją padalinti dalimis. Ir už tai jiems ačiū“, – sako socialinės darbuotojos.
Verslininkus veda gerumas
Galimybių daryti gera yra daug. Gerumo akcija „Įžiebk Kalėdų dvasią“, neseniai Šilutėje užgimęs „Mamyčių turgelis“, prieškalėdiniai renginiai, kurių metu nepasiturinčių šeimų vaikams aukoja visi geros valios šilutiškiai. Tų akcijų organizatoriai bei rėmėjai aukoja ne tik savo pinigus, bet ir brangų laiką. Žino: ir menkas žaisliukas ar maišelis saldainių ne vienam mažajam švenčių išvakarėse atneša tikro džiaugsmo valandėlę, nes dažna šeima to suteikti savo vaikui neišgali.
Šios puikios akcijos kasmet nušviečiamos spaudoje, todėl ne ties jomis šįkart ketiname sustoti.
Kas skatina darbų verpete įsisukusią verslininkę nelaukiant akcijos aukoti savo laiką ir pinigus ir vežti pietus visai nepažįstamo, skurdžiai gyvenančio 10-mečio berniuko šeimai? Tiesiog todėl, kad tądien – jo gimtadienis…
Kas skatina kitą verslininkę krauti į dėžes jos parduotuvėje ilgėliau pastovėjusius visiškai naujus rūbelius, o tas dėžes gabenti socialinį darbą dirbančioms moterims? Tam, kad juos atiduotų 4 pradinukus auginančiai šeimai.
Ne paslaptis, ne vienas verslininkas gal pats ir nesugalvotų, kur ir kam nešti surinktus daiktus, jei ne pačios soc. darbuotojos. Tai jos mina takus pas visus pažįstamus ir nepažįstamus šilutiškius, primindamos, jog turime šimtus nepasiturinčių šeimų, kuriose auga vaikai. Štai tuomet ir atranda tie jų pažįstami ir nepažįstami šilutiškiai savo namuose ne tik jau nebenešiojamų drabužėlių ir batukų, bet ir didesnių daiktų – lovyčių, vežimėlių.
Socialinės darbuotojos ne kartą ir į laikraščių redakcijas užeina ir prašo nemokamai įdėti skelbimus, prasidedančius žodžiais „Gal kas nors galėtų padovanoti…“ Ir vėl – ne sau, tik savo globotiniams jos prašo tų dovanų. Ar šilutiškiai pamato tuos prašymus laikraščiuose? „Taip, ir daugelis yra neabejingi. Ne vienai šeimai taip gavome ir sofų, ir fotelių, ir buities technikos“, – džiaugiasi specialistės. Ir priduria: „Neišmatuojamas yra daugelio žmonių gerumas“.
Klausimas „kodėl?“ – per sunkus
„Norime bent kuo padėti vaikams, kurie juk nekalti dėl to, kad jų tėvai girtauja ar dėl kitokių priežasčių neišgali nupirkti jiems pakankamai maisto ir drabužėlių“, – sako dvi Šilutės verslininkės, dažnai atsiliepiančios į socialinių darbuotojų prašymus padėti.
Abi paprašo neminėti pavardžių, o socialinės darbuotojos įvertina: „Gerumas nemėgsta afišuotis“…
Cepelinais garsėjančios kavinės „Klumpė“ ir parduotuvės „Paryžius tavo vaikui“ savininkės pasakoja irgi matančios ne vieną skurdžią šeimą. Būna, kad parduotuvėn atėjusi mama perka kokį daiktelį vienam vaikui, bet antrajam neišgali. Bet to antrojo akutės taip liūdnai žiūri, jog parduotuvės šeimininkė neišturi – paima ir padovanoja jam kokį daiktelį.
„Per sunkus tas klausimas „kodėl?“ Todėl, kad negali kitaip, matydamas skurdą, žinodamas, jog ateina šventės, o ant vaikų stalo nebus gardesnio kasnio, jog rugsėjo 1-ąją kiekvienas vaikas norės apsivilkti naujesnį rūbelį“, – sako verslininkės.
Čia pat prisimena, jog dabar vėl artėja tas daugeliui šeimų sunkusis laikas – rugsėjo 1-oji čia pat. Ir sako vėl eisiančios ir padėsiančios, nes kitaip – tiesiog negali.