Pasinėręs į tapybą dailininkas ieško savy šokančio kario

Norbutas prie paveiksluAštuonios drobės, aštuonios abstrakcijos, išjaustos menininko ir tapusios asmeninės jo dvasinės kelionės ženklu. Link to, kad jo paveikslai dabar eksponuojami H.Šojaus konferencijų centre, šilutiškis Simonas Norbutas ėjo ilgai, savęs ieškodamas teatro, dailės studijose, dirbdamas ir kultūros namų dailininku, ir žurnalistu Šilutėje, ir scenos dekoracijų montuotoju profesionaliame teatre Vilniuje.

Grįžęs iš didmiesčio jis visą vasarą praleido gimtajame Gaidelių kaime, kur užsidaręs savo motinos pustuščiame bute, laikinai paverstame tapybos studija, tapė. Rezultatas – antroji tapybos darbų paroda „Ugnies kelias: šokantys kariai“.
Didelio formato, ryškių, ekspresyvių, randuotų Simono paveikslų akivaizdoje kalbėjomės apie tapybą, maištavimą, gimtojo krašto šauksmą ir gyvenimo kelionę, kurioje kiekvienas iš mūsų nuolatos mokosi.

Per teatrą ėjo į tapybą

Paroda „Ugnies kelias: šokantys kariai“ gimė po keliolikos metų pertraukos. Pirmąją tapybos darbų parodą Simonas surengė Norbuto parodos pristatymasdar paauglystėje. Tuomet jo paveikslai buvo eksponuojami Šilutės dailės galerijoje „Durys“. Parodos atidarymo metu jie tapo Sergėjaus Paciuko režisuoto spektaklio „Vakarienė dviem“ dekoracijomis.

Menininkas sako, kad tapo nuo pat vaikystės, o dailės mokyklą lankyti pradėjo dar besimokydamas Šilutės pradinėje mokykloje. Baigęs gimnaziją studijavo režisūrą Klaipėdoje, tapybą Vilniuje, tačiau nė vienų studijų nebaigė.

„Oficialiai studijuodamas kūrybą dažnai susidurdavau su tuo, kad mokymo sistema kone luošina asmenybę, unikalius kūrybinius instinktus, bando suformuoti tavo kūrybingumą pagal bendrą išorinį standartą. Todėl, jei esi sieloje stiprus, dėl to išgyveni konfliktą, maištą. Bet, nepaisant nieko, galų gale pasiimi tai, kas tau naudinga, perleidi per savo patirtį ir toliau keliauji savo keliu“, – sako savamoksliu save vadinantis Simonas.

Anksčiau šilutiškio kūryboje dominavo teatras, tapybą jis buvo nustūmęs į šalį. Galutinai nusprendęs užsiimti tapyba, drobėms ir dažams jis paaukojo visas savo santaupas ir dar įsiskolino – tokiu būdu jis turėjo įveikti ir save, išdrįsdamas rizikuoti ir finansiškai.

„Tačiau tokia auka tampa egzaminu – ar esi pasiryžęs kurti, ar tiki savimi, Dievo duotu tau talentu. Dauguma net akademijas baigusių neišdrįsta, netiki savimi, sako, kad iš to neįmanoma pragyventi ir atsisako kūrybos, eina dirbti kitų darbų. Aš manau priešingai. Reikia tik laiko ir kantrybės“, – ryžtingai teigia Simonas.

Ankstesnius darbus sunaikino

Gaideliuose Simonas ėmėsi daryti tai, ką visada norėjo, – kurti savarankiškai, savo paties rankomis. „Kai veržiausi į teatrą, nesuprasdavau, kodėl dažnai mane lydi nesėkmės. Lyg ir gerai padarai darbus, bet kažkaip nesilipdo nei tie žmonės, nei ryšiai“, – sako jis, po ilgų paieškų suvokęs esąs pernelyg didelis individualistas, geriausiai gebantis dirbti vienas.

Dabar jis su šypsena prisimena, kad kurdamas spektaklius, režisūrą, pjesę, scenografiją, kostiumų maketus stengdavosi padaryti pats, o juk tai – ne vieno žmogaus, o visos komandos darbas. Galiausiai nusprendė nekankinti nei savęs, nei kitų.

S.Norbutas yra labai savikritiškas. Jis prisipažino, kad prieš tai visus savo nutapytus darbus sunaikino, išliko tik du – pravoslaviškos ikonos motyvais nutapytas „Arkangelas Gabrielius“, dovanotas mamai, ir „Kalnas“. Visi kiti keliavo į šiukšlinę, buvo suplėšyti.

Šilutiškis įsitikinęs, kad per jautrius žmones eina dvi didžiulės jėgos – kurianti ir naikinanti. Jis visą laiką stengėsi vengti destrukcijos. Tapydamas šią parodą, vizualine ir vidine prasme jis siekė neturėti nuoskaudų, baimių.

Abstrakcija – priimtiniausias tapybos būdas

Norbuto paveikslas„Ugnies kelias: šokantys kariai“ yra tarsi dviguba metafora. Visų pirma, Simono tapyba remiasi gamtos stebėjimu, jos grožio, spalvinių derinių analizavimu. Kartu vyksta ir dvasiniai stebėjimai. „Gamta yra kaip šokis, dvasinai ieškojimai – kaip amžinas karas viduje. Tapydamas tu derini savy tas dvi jėgas – gamtinę ir dvasinę, ieškai savy to šokančio kario“, – dėsto jis.

Darbą jis pradeda visiškai spontaniškai, aišku, turėdamas galvoje vaizdinį, kažkokių abstrakčių dėmių, linijų, konstrukcijų, kurios tapant po truputį lenda į paviršių, vizualizuojasi, išryškėja. Jis tapo „gyvai“ (neprikepęs eskizų), o vėliau darbus taiso, kol pasiekia tobulą sau variantą.

Paveiksluose dominuojantis spalvų intensyvumas, ryškumas, jų dermės yra kaip ugnis. „Tai yra nuolatinis deginimas kažkokių negatyvių savo įtakų“, – sako menininkas, kartais net pats pagalvojantis, kad jo darbai galbūt per ryškūs, kičiniai, galbūt kažkam nepatiks.

Vieną drobę Simonas nutapė pasidėjęs ant žolės. „Pagonių kapinynas. Senė groja kaulais“ – jis vadinosi, mat šilutiškis rado informacijos, kad Gaidelių kaimas patenka į senovinę pagonių kapinyno teritoriją. Šis darbas buvo kiek mažesnio formato nei kiti, bet savo deriniais kokį šimtą kartų ryškesnis, jame dominavo geltonos, juodos, rožinės spalvos. Tokie deriniai gal kai kam atrodytų neskoningi, bet kompozičiškai buvo išbaigti. Bet nesenai tą darbą dailininkas užtapė, nes pradėjo galvoti, kad tikrai neskoningai atrodo. O vėliau labai pasigailėjo ir po to karto prisižadėjo daugiau savęs nebijoti, nes tokia yra ta jo kūrybos išraiška – privalai priimti save tokį, koks esi, nesigėdinti savo vidinio vaiko!

Žvelgdamas į Simono drobes, gali matyti randus buvusių ir jau užtapytų darbų. Dėl šios priežasties kurdamas jis sunaudoja labai daug dažų. „Kitas, jei tapytų ant lygaus paviršiaus, tai nupieštų penkis tokius darbus“, – sako menininkas, kurio darbai kartais turi net šešis sluoksnius.

„X, arba mocartiški gundymai“, „Marija iš Magdalos“, „Degantys kaulai. Išėjimas iš Egipto“ – tai Simono darbų pavadinimai, gilūs ir verčiantys susimąstyti kaip ir patys paveikslai.

Menininkas sako, kad profesionalūs tapytojai nesutiktų, kad čia abstrakcijos, nes pagal apibrėžimą abstrakcija turi nevaizduoti nieko ir turi būti tik spalvinės dėmės. Tačiau abstrakcija šilutiškiui priimtiniausias tapybos būdas, nes tapyboje jam svarbiausia spalvos ir kompozicinės konstrukcijos dermė.

Nori likti kaime

Artimieji, ypač mama, Simoną labai palaiko. Vieną kartą močiutė pasibeldė į duris sakydama: „Nenoriu trukdyti, žinau, sunkiai dirbi“, ir pro durų tarpą anūkui padavė maisto. Simoną tai labai nustebino, nes močiutei darbas reiškia sunkų, fizinį krūvį.

Anot jo, nedaugelis supranta, jog tapymas yra ir psichologiškai, ir fiziškai sunkus darbas, nes po aštuonias valandas tu atsistojęs dirbi, tapai.

„Viduje vyksta labai daug atradimų, labiau supranti, kad ten, kur tu gimei, ten kur augai, ten yra tavo absoliutus likimas išbūti, pažinti tuos žmones, save“, – mąsto S.Norbutas, suvokęs, kad kuo toliau, tuo labiau nori likti gimtajame Šilutės krašte, kaime.

„Žiūrint giliai, visi šiame gyvenime mokosi dvasine bendražmogiška prasme. Savo atradimuose ir klaidose, kuriose kiti galbūt mato maištą ar nesubrendimą, aš matau Dievo plano tikslingumą“, – pokalbį užbaigia Simonas ir sako, kad jei kažko dar oficialiai ir mokysis, tai bus tik vienuolių ikonų tapyba, kuria labai žavisi.

 

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.