Įtariama, kad iš velionės bei jos artimųjų galėjo būti pasityčiota, nes kažkam labai skubiai prireikė krematoriumo paslaugos.
Sutrikus sveikatai, 52 metų Tauragės gyventoja mirė lapkričio 29 d. Netikėta mylimos mamos ir sesers netektis pribloškė jos šeimą bei artimuosius.
Tačiau jie net neįtarė, kokį siaubingą košmarą jiems teks išgyventi, siekiant įvykdyti paskutinę velionės valią.
Pasak Šilutėje gyvenančios Ritos Ašmontienės, jos sesuo visą laiką kalbėjo, kad po mirties nori būti tik kremuojama ir laidojama urnoje, o ne karste.
„Kai man pranešė apie sesers mirtį, nuvykau į Tauragę ir padėjau sutvarkyti visus tokiais atvejais būtinus formalumus bei dokumentus.
Savivaldybėje viską greitai sutvarkėme ir atvykome į laidotuvių namus pasirūpinti pačiomis laidotuvėmis. Sesuo visą laiką sakė, kad nori būti tik kremuojama.
Ir mes jos paskutiniąją valią labai norėjome išpildyti“, – nesulaikydama ašarų „Vakarų ekspresui“ pasakojo R. Ašmontienė.
Tauragėje veikiančių laidojimo namų savininkė Vidutė Lidžienė pasistengė, kad didžiulio skausmo palaužti velionės artimieji patirtų kuo mažiau rūpesčių.
„Patikino, jog viskuo pasirūpins. Mums būnant šalia paskambino į Kėdainius ir su juose veikiančio krematoriumo darbuotojais suderino kremacijos laiką. Susitarė, kad kremacija vyks penktadienio vakarą.
Kiek vėliau Vidutė dar kartą paskambino į Kėdainius galutinai viską suderinti. Ji pasakė, kad velionės kūnas sveria apie 180 kilogramų ir paklausė, ar dėl to nekils jokių problemų. Krematoriumo atstovai nuramino, kad viskas bus gerai”, – prisiminė R. Ašmontienė.
Tauragės laidojimo namai pasirūpino iš ligoninės paimto moters kūno šarvojimu ir jo nuvežimu į Kėdainius.
Kremacija turėjo įvykti penktadienio (gruodžio 3 d.) vakarą. Tądien, jau išvežus kūną į Kėdainius, R. Ašmontienė sulaukė V. Lidžienės skambučio.
„Pasakė, kad turi man blogą žinią – sesers kūno nekremuoja. Krematoriumas atsisakė suteikti šią paslaugą, nors viskas sutarta ir oficialiai užregistruota“, – teigė R. Ašmontienė.
Iš pradžių Lietuvos krematoriumo atstovai atsisakymą motyvavo tuo, kad neva netinkamas karstas. Tauragės laidojimo namų darbuotojai skubiai Kėdainiuose iš kolegų nupirko tokį, kokio pareikalauta.
Tai nepadėjo. Pareikšta, kad velionės svoris per didelis, todėl jos tikrai nekremuos.
Galiausiai įvardyta ir trečioji priežastis – baigėsi kremacijai skirtas laikas.
„Mums melavo, kad kūnas su karstu sveria 250 kilogramų. O jie net nepasvėrė. Tai padarė tik man paprašius. Svoris sumažėjo iki 225 kg. Tačiau tik atsiprašė ir pareiškė, kad nekremuos. Sakė, baigėsi laikas.
Kelias valandas bandėme kalbėtis su krematoriumo darbuotojais ir susitarti. Klausėme, gal kitos dienos ryte galima kremuoti. Būtume palaukę. Nepavyko.
Galvojome, kad mus supras ir padės krematoriumą valdančios bendrovės vadovas. Tačiau jo pirmasis klausimas buvo – iš kur gavote mano telefono numerį. Ir vėliau kalbėjo nemandagiai.
Po to aš išnaršiau visą internetą, tačiau radau tik kremacijai skirtų karstų matmenis.
Jei per didelis velionės svoris, tai galėjo iš karto pasakyti. Būtume tiek nelaukę ir seserį anksčiau palaidoję. Tačiau mes labai norėjome jos paskutiniąją valią išpildyti”, – kūkčiojo R. Ašmontienė.
Šilutiškės teigimu, krematoriumo darbuotojai dar bandė visą kaltę suversti ant Tauragės laidojimo namų.
„Tačiau aš pati buvau šalia, kai laidojimo namų vadovė pasakė apie sesers svorį. Juk ne ji viena tokia stambi, kurią pageidauta kremuoti. Sesers valios neišpildėme ir ją palaidojome karste“, – apgailestavo R. Ašmontienė.
Tauragės laidojimo namų savininkė V. Lidžienė patikino, kad tokioje situacijoje atsidūrė pirmą kartą. Ir negailėjo karčių žodžių Lietuvos krematoriumui.
„Prieš metus mes rūpinomės 200 kilogramų sveriančio vyro kremacija Kėdainiuose. Ir nekilo jokių problemų. Net tokiame pačiame karste buvome pašarvoję, kaip ir iš pradžių mirusią tauragiškę.
Negi per metus kremacijos krosnis „susitraukė“. Pasirūpinome siauresniu karstu. Gal jie norėjo velionę ant šono paguldyti.
Monopolistai gali elgtis, kaip tik nori. Nežinau, gal po tokių žodžių jie su manimi jokių reikalų turėti nebenorės”, – neslėpė pykčio V. Lidžienė.
Verslininkė su Lietuvos krematoriumu dirba jau dešimt metų ir nieko panašaus net girdėjusi nėra. Ji neatmetė galimybės, jog kremuoti mirusią moterį atsisakyta, nes šios paslaugos skubiai ir be eilės prireikė kažkam kitam.
Šiuos įtarimus stiprina ir krematoriumo darbuotojų siūlymai palaukti ir tauragiškę kremuoti po kelių dienų. Neva tada atsirastų laisva vieta ir mirusios moters svoris jau jokios įtakos nebeturėtų.
Antradienį R. Ašmontienė patikino, kad velionės šeima ieško teisininko ir žada kreiptis į teismą. Kol kas planuojama reikalauti atlyginti tik dėl nepavykusios kremacijos patirtas išlaidas. Tačiau neatmetama ir ieškinio dėl moralinės žalos atlyginimo galimybė.
Lietuvos krematoriumo vyr. administratorius Gražvydas Vaicieka nuo komentarų susilaikė ir pasiūlė skambinti Lietuvos krematoriumą valdančios Kėdainių bendrovės K2 LT vadovui Bernardui Vilkeliui.
Pastarasis „Vakarų ekspresą“ patikino, kad apie šį nemalonų incidentą kažką lyg ir girdėjo, tačiau su velionės artimaisiais asmeniškai nebendravo.
„Kažkokia situacija praėjusią savaitę buvo, bet tikrai nepasakysiu, ar ta pati, apie kurią mes kalbame. Su manimi asmeniškai nebendravo, matyt, tik su administracijos atstovais. Todėl nenorėčiau konkrečiai samprotauti“, – teigė B. Vilkelis.
Pasak K2 LT vadovo, norint velionį kremuoti, yra taikomi svorio apribojimai. Tačiau neigiamam atsakymui įtakos galėjo turėjo kiti dalykai.
„Svoris pas mus nėra beribis. Kai jis yra per didelis, prašome, kad velionis būtų laidojamas karste. Koks maksimalus svoris? Priklauso nuo karsto. Tiksliai nepasakysiu. Jei sveria per 200 kilogramų, stengiamės nekremuoti.
Tokių atvejų pasitaiko. Tačiau viską stengiamės suderinti nuotoliniu būdu. Jei neklystu, minėtoje situacijoje mums buvo nurodytas mažesnis nei 200 kilogramų svoris. Apie 180 kg. Būtent dėl to ir kilo toks klausimas.
Ar tai vienintelė priežastis? Kiekvieną kartą žiūrime individualiai. Gal šiuo atveju buvo ir kiti dalykai, nežinau. „Gyvai“ nebuvau, tad bandau samprotauti tik iš bendro suvokimo, kaip mes dirbame ir kas galėjo nutikti”, – gana abstrakčiai kalbėjo Lietuvos krematoriumą valdančios bendrovės K2 LT vadovas B. Vilkelis.