Pasiutligė, kaip teigia Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Virusologinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Ingrida Jacevičienė, – viena seniausių žinomų virusinių infekcijų, kuria serga tiek žmonės, tiek gyvūnai.
Pasaulinė pasiutligės diena minima kasmet rugsėjo 28 dieną. Tai yra prancūzų mokslininko, Luiso Pastero, kuris 1885 m. pirmasis su bendraautoriais sukūrė vakciną nuo pasiutligės, mirties minėjimo diena.
Šios dienos minėjimas, tai pasaulinio masto akcija, kurios tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į šios žmonėms ir gyvūnams pavojingos ligos grėsmę ir galimybes jos išvengti. Tarptautinį pasiutligės dienos minėjimą koordinuoja Pasiutligės kontrolės pasaulinis aljansas, taip pat jį palaiko Jungtinių tautų organizacija, Pasaulio sveikatos organizacija, Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija, Pasaulio veterinarijos asociacija ir kitos tarptautinės organizacijos.
Ligos sukėlėjas – neurotropinis virusas
Pasiutligė (rabies, lyssa, hydrophobia) – ūminė virusinė mirtina centrinės nervų sistemos (CNS) infekcija, plintanti per sergančio gyvūno seiles ir pasireiškianti progresuojančiu kamieniniu encefalitu, pavojinga ir žmogaus, ir gyvūno gyvybei.
Ligą sukelia neurotropinis virusas, priklausantis Lyssavirus genties Rhabdoviridae šeimai. Tai RNR virusas, kurio, kaip aiškina veterinarijos gydytoja I. Jacevičienė, daugiausia randama sergančių žmonių, naminių ir laukinių gyvūnų galvos smegenyse, daug – stuburo smegenyse, seilių liaukose, seilėse. Šia liga užsikrečiama, kai pasiutęs gyvūnas įkanda žmogui ar kitam gyvūnui, ar apseilėja sužalotą odą.
Skirtinguose pasaulio žemynuose ir šalyse pasiutligės virusą gali platinti ir infekuoti įvairios gyvūnų rūšys, tačiau pasiutligės rezervuaras gamtoje yra laukiniai gyvūnai.
Rudosios lapės (Vulpes vulpes) yra pagrindinis klasikinės pasiutligės Europos Sąjungoje (ES) vektorius ir rezervuaras.
Tačiau Rytų ir Šiaurės Europoje pasiutligės perdavimo veiksniai keičiasi – šiuose regionuose usūriniai šunys (Nyctereutes procyonoides) ir arktinės lapės (Alopex vulpes) ima vyrauti infekcijos grandinėje.
Graužikų ir kiškinių šeimų atstovų tarpe pasiutligė nustatoma rečiausiai.
Pasiutligė yra plačiai paplitusi visame pasaulyje, daugiau kaip 55 000 žmonių mirčių atvejų kasmet yra nustatoma bendrai visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Daugiau nei 98% žmonių mirčių atvejų buvo nustatyti dėl pasiutlige infekuotų šunų įkandimų.
Šikšnosparniai, sergantys pasiutlige, gali užkrėsti ne tik kitus gyvūnus, bet ir žmones.
Nuo pasiutligės žmogų ar gyvūną apsaugo vakcina.
Pasiutligės požymiai
I. Jacevičienė pažymi, kad pasiutligės inkubacinio periodo trukmė yra įvairi, tai priklauso nuo įkandimo vietos, inervacijos gausumo, nuo žaizdos dydžio ir gylio, nuo užkrato kiekio bei apkandžiotojo imuninės sistemos. Gyvūnui apkandžiojus žmogaus ar kito gyvūno galvą ar kaklą, inkubacinis periodas trunka mažiau nei 2-3 savaites. Kai įkandimo vieta yra toliau nuo galvos srities ir negausi inervacija, inkubacinis periodas gali trukti iki 1-3 mėn., o labai retais atvejais – iki 3 metų.
Inkubaciniu laikotarpiu pasiutligės virusas keliauja periferiniais nervais į centrinę nervų sistemą (CNS). Pasiutlige sergantys laukiniai gyvūnai, praradę savisaugą, atbėga į kiemus, užpuola žmones, naminius gyvūnus. Naminiai gyvūnai tampa agresyvūs, bėga iš namų. Ligos pradžioje šunys būna apatiški, neėda, negeria. Vėliau ima blaškytis, lojant, užkimsta balsas, nenuryja vandens, ėda neėdamus daiktus, 2-3 dieną atsiranda paralyžius, seilėjasi, sunkiai keliasi ir gaišta.
Susirgę galvijai nustoja ėdę, panašu lyg būtų paspringę, iš snukio teka seilės, mykia. Gaišta praėjus 10 dienų.
Visų rūšių gyvūnams taip pat ir žmogui būdingas požymis – pakitęs elgesys.
Pasiutligė gali pasireikšti dvejomis formomis: klinikine ir slaptąja. Klinikinė pasiutligės forma pasireiškia tam tikromis stadijomis. Prodrominė stadija trunka iki 3 dienų, kol virusas patenka į CNS. Pirmieji simptomai yra nespecifiniai: karščiavimas (temperatūra gali siekti iki +40°C), galvos skausmas, ryklės uždegimas, silpnumas, nuovargis, irzlumas, anoreksija, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, nerimas, miego sutrikimai, apatija, depresija, susijaudinimas.
Klinikinis vaizdas primena ūmią kvėpavimo takų, virškinimo trakto ar psichikos ligą. Spazmų ir traukulių priepuolį gali išprovokuoti stipri šviesa (fotofobija) bei triukšmas (akustofobija).
Neurologinė (susijaudinimo) stadija trunka sekančias 2-3 dienas, jų metu atsiranda CNS disfunkcijos požymiai. Pagrindinis šios ligos sindromas – progresuojantis encefalitas. Šiame periode iš pradžių vyrauja psichomotorinis sujaudinimas, hiperaktyvumas, neramumas, keistas elgesys, kliedesiai, haliucinacijos, hidrofobija (vandens baimė). Hidrofobija pasitaiko 50% sergančių pasiutlige. Pasirodžius pirmiesiems pasiutligės požymiams, pagelbėti neįmanoma – žmogus ar gyvūnas miršta.
Kaip apsisaugoti nuo šios pavojingos ligos
Norint apsisaugoti nuo pasiutligės, kaip pataria specialistė, žmonėms reikėtų vengti kontaktų su laukiniais ar nežinomais valkataujančiais keisto elgesio gyvūnais. Įtartinai besielgiančius ar įtariamus sergant pasiutlige gyvūnus būtina izoliuoti. Gyvūnui įkandus, svarbu tinkamai sutvarkyti žaizdą. Jeigu kraujavimas iš žaizdos nestiprus, jis nestabdomas. Žaizdą reikia apie 5 minutes plauti tekančiu vandeniu, dezinfekuoti.
Akis, nosį ar burną, patekus seilėms, plauti tekančiu vandeniu.
Apkandžiojus sergančiam ar nežinomam gyvūnui, vienintelis efektyviausias apsisaugojimo būdas nuo pasiutligės – laiku įskiepyti pasiutligės vakciną. Kadangi liga mirtina, vakcinaciją reikia pradėti kuo skubiau. Žmonėms, kai kuriais atvejais pirmosiomis dienomis kartu skiriamas ir imunoglobulinas.
Kokie galimi povakcininiai reiškiniai?
Žmonėms ir gyvūnams šiuolaikinės pasiutligės vakcinos saugios, kontraindikacijų nenustatyta. Paskiepijus, galimos nesunkios vietinės reakcijos: paraudimas, patinimas. Nuo 1994 m. Lietuvoje naudojamos naujos kartos saugios, mažai nepageidaujamų reiškinių sukeliančois pasiutligės vakcinos.
Pagal klinikinius požymius pasiutligę galima tik įtarti, kadangi ligos požymiai yra būdingi ne tik šiai ligai. Todėl, vienintelis kelias, patvirtinantis galutinę pasiutligės diagnozę, yra pasiutligės virusų ar specifinių jo komponentų nustatymas, naudojant laboratorinius diagnostinius tyrimus.
Tyrimai
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai atlieka pasiutligės rizikos vertinimą, ligos epidemiologinius tyrimus bei gyvūnų vakcinacijos nuo pasiutligės efektyvumo tyrimus, siekiant likviduoti ir kontroliuoti pasiutligę Lietuvoje.
Pagrindinis pasiutligės šaltinis – pasiutligės virusus platinantys laukiniai gyvūnai (lapės, usūriniai šunys).
Gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės – pagrindinė prevencijos priemonė. Visi naminių gyvūnėlių savininkai vieną kartą per metus turėtų profilaktiškai paskiepyti savo augintinius. Ši prevencijos priemonė padeda ženkliai sumažinti naujus pasiutligės atvejus.
2013 m. iki rugsėjo mėn. nustatytas mažiausias pasiutligės paplitimas Lietuvoje per paskutinius trejus metus – 0,33 proc.
2011 m. pasiutligės paplitimas buvo 1,6 proc., 2010 m. – 2,8 proc., 2009 m. – 5,6 proc.
Laukinių gyvūnų pasiutligės paplitimas buvo 0,77 proc., o naminių gyvūnų – 1,11 proc.
2012 m. pasiutligė buvo nustatyta 1 galvijui, 1 katei, 1 lapei ir 2 usūriniams šunims, o 2013 m. iki rugsėjo mėn. Varėnos raj. buvo registruotas tik 1 naminio šuns pasiutligės atvejis.
Nuo 2006 m. pradėta ir toliau tęsiama laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės naudojant jaukus, sumažino pasiutligės paplitimą Lietuvoje iki minimumo.
Pasiutligės liga dar neįveikta, todėl pusiaukelėje sustoti negalima. Tyrimai rodo, kad laukinių gyvūnų pasiutligės likvidavimo priemonės yra efektyvios.
Tiriant kraują 2013 m. iki rugsėjo mėn. buvo nustatyti 44,23 proc. imunizuotų laukinių gyvūnų: 48,28 proc. jaunų lapių, 44,72 proc. suaugusių lapių ir 38,54 proc. suaugusių usūrinių šunų.
Vakcinacijos nuo pasiutligės efektyvumo kontrolei, jaukuose su vakcina nuo pasiutligės naudojamas tetraciklinas, kuris, gyvūnui suėdus jauką, atsideda kauliniame audinyje.
Tiriant tetraciklino atsidėjimą danties ir apatinio žandikaulio kauliniame audinyje 2013 m. iki rugsėjo mėn nustatyti 89,11 proc. jaunų lapių, 95,93 proc. suaugusių lapių, 74,51 proc. jaunų usūrinių šunų ir 89,39 % suaugusių usūrinių šunų suėdė jaukus su vakcina nuo pasiutligės.
Gyvūnų augintinių vakcinacijos nuo pasiutligės efektyvumas 2006 – 2013 m. Lietuvoje buvo daugiau kaip 90 proc.
Taip pat institute tiriami ir gyvūnų augintinių kraujo mėginiai iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Izraelio, Norvegijos, Latvijos, Malaizijos ir kitų šalių.
Jei turi augintinį
Žmogaus pareiga – rūpintis gyvūnais ir saugoti jų sveikatą. I. Jacevičienė teigia, kad pasiutligę galima lengvai kontroliuoti imunizuojant gyvūnus ir tokiu būdu juos apsaugoti nuo užsikrėtimo.
Gyvūnų laikytojai kasmet privalo vakcinuoti gyvūnus augintinius nuo pasiutligės.
Remiantis ES šalyse galiojančiais teisės aktais, kiekvienas gyvūno savininkas privalo turėti gyvūno augintinio pasą, kuriame būtų įrašyta: gyvūno augintinio identifikacijos numeris, vakcinacijos nuo pasiutligės duomenys.