„Paskutinis traukinys“ – tai naujausias kraštiečio Roko Fliko (Flick) romanas, jau sulaukęs didelio skaitytojų susidomėjimo. Romane vaizduojama Antrojo pasaulinio karo mėsmalė, traiškiusi žmonių likimus ir griuvėsiais pavertusi tuometinį Keningsbergą (Kaliningradą).
Bombardavimų, žudynių, prievartavimų, bado metu tėvų netekę vaikai visais įmanomais būdais stengdavosi išgyventi – griuvėsiuose rankiodavo ir mainydavo vertingesnius daiktus. Dilgėlių lapai ir bulvių lupenos buvo kasdienis jų racionas, o riekė duonos – didžiausia svajonė.
Tikėdamiesi, kad vietos ūkininkai jų pasigailės ir sušelps duonos kąsniu ar net gabalėliu lašinių, „vilko vaikai“ prekiniais vagonais bėgdavo į Lietuvą. Įvairaus amžiaus, nuo trimečių iki paauglių, besislapstydami, jie lipdavo į vagonų vidų, ant stogo. Neretą jų rusų kareiviai sugaudavo ir išveždavo į vaikų namus, kur tikimybė išgyventi buvo dar mažesnė, paaugles mergaites išprievartaudavo.
Praėjusią savaitę knyga pristatyta Šilutėje. Tą popietę Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekoje susirinko gausus būrys R.Fliko kūrybos gerbėjų bei žmonių, kurių prisiminimai siekia knygoje aprašomus laikus.
Ištraukas iš knygos skaitė bei mintimis apie vyro kūrybą dalinosi autoriaus žmona aktorė Regina Arbačiauskaitė – Flick.
Knygoje – išskirtų brolių likimai
R.Flikas – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, rašytojas. Literatūros srityje nenaujokas – „Paskutinis traukinys“ – ketvirtasis R.Fliko grožinės literatūros kūrinys. Jame pateikiama daug istorinių faktų, apjungtos vokiškojo bei lietuviškojo prado temos.
Romano ašis sukasi apie tragišką Toleikių šeimos istoriją. Vokietė Marta ir jos vyras lietuvis Vincentas Toleikis, gyvenantys Kenigsberge, su dviem vaikais ketina įsikurti Kaune, kur Vincentui žadamas puikus darbas. Tačiau karas šeimą išskiria. Likę be tėvų jų sūnūs – paauglys Valteris ir šešeriais metais jaunesnis Karolis – mėgina išgyventi. Valteris, kartu su kitais „vilko vaikais“, elgetaudamas klajoja po pokarinės Lietuvos kaimus, Karoliui irgi tenka paragauti vargetos duonos. Vėliau broliai pasimeta ir atsiduria skirtingose „geležinės uždangos“ pusėse: Valteris paskutiniu traukiniu išvyksta į Vokietiją, o Karolis lieka Kaliningradu pervadintame Keningsberge. Tačiau kraujo ryšys toks stiprus, kad po daug metų vyresnysis brolis grįžta ieškoti jaunėlio.
Romanas padalintas į dvi dalis: „Paukščiai išskrenda birželį“ ir „Vilko vaikai“.
Giminės istorija veda į Mažają Lietuvą bei Prūsiją
Mažoji Lietuva bei Prūsija R.Flikui artimi kraštai, nes susiję su jo giminės istorija. Ieškodamas savo giminės šaknų, autorius domėjosi istoriniais šaltiniais, kalbėjosi su giminėmis. Visa tai paskatino jį rašyti apie Mažają Lietuvą bei Prūsiją, to krašto žmones. Taip gimė ankstesnis romanas „Šiaurės Sachara“, kuriame vaizduojamas Šiaurinės Prūsijos, Sembos, Kuršių nerijos žmonių gyvenimas. Veikėjai gyvena per pirmąjį Pasaulinį karą ir po jo.
„Paskutinis traukinys“ – tarsi „Šiaurės Sacharos“ tąsa. Veiksmas vyksta jau Antrajam pasauliniam karui prasidėjus ir baigiasi 1975 m. Nors „Paskutinio traukinio“ herojai visai kiti, tačiau jų gyvenimai taip pat persipynę Mažosios Lietuvos bei Prūsijos istorijos eigoje.
„Aš tais dviem romanais pradėjau ir užbaigiau Rytų Prūsijos gyvenimą nuo 1870 m. iki 1975 m.“, – reziumavo R.Flikas.
„Vilko vaikai“ ieško savo šaknų
„Paskutinis traukinys“ parašytas labai įtaigiai, bet tai nėra autobiografinis romanas. R.Flikui teko išklausyti daug kitų žmonių pasakojimų.
1989 m., kai prasidėjo tautinis atgimimas, R.Flikas tapo Lietuvos vokiečių – lietuvių kultūros draugijos pirmininku. Tuomet į jį kreipėsi daug karo ir pokario metais likimo į Lietuvą atblokštų „vilko vaikų“. Jie prašė padėti surasti artimuosius, nustatyti tikruosius vardus ir pavardes.
„Buvau nustebęs, kiek daug pagyvenusių žmonių ieškojo pagalbos. Tai žmonės, užmiršę gimtąją vokiečių kalbą, nežinantys savo tikrų vardų, vadinami rusiškais ar lietuviškiais vardais ir pavardėmis. Tie žmonės dešimtmečiais nešiojosi didelį vidinį skausmą, nusivylimą. Jie nepeikė, kad juos auklėjo Lietuvos ūkininkai, jie buvo jiems dėkingi, bet kraujo šauksmas buvo natūralus“, – pasakojo autorius.
Kiti žmonės R.Flikui pasakojo apie Kenigsbergo užėmimą. 1945 m. balandį rusų armijai pasiekus Kenigsbergą, vietos gyventojai buvo žudomi, plėšiami, prievartaujami, o išgyvenę kankynes, patyčias, daugelis mirdavo iš bado. Vėliau apie šiuos įvykius stengtasi nutylėti.
Knyga sukėlė šilutiškių prisiminimus
Susitikimo metu įspūdžiais apie perskaitytą knygą dalinosi šilutiškė mokytoja Birutė Šemetienė. Ji sakė, kad knyga padėjo geriau suvokti tai, ką buvo girdėjusi ir mačiusi vaikystėje, tačiau nebuvo iki galo supratusi. Mokytoja prisiminė, vaikystėje mačiusi kaip vyresnio amžiaus žmonės augino berniuką, kuris pagal amžių jiems negalėjo būti sūnus. Tai tikriausiai buvo vienas iš „vilko vaikų“.
Marcelinas Ignatavičius, anuomet dirbęs Pagėgių Liaudies švietimo skyriuje, pasakojo ir apie kitokius „vilko vaikų“ likimus: „Ne visus vaikus priglaudė ūkininkai, dalis pateko į valdiškus vaikų namus. 1946 m., po Potsdamo susitarimo, atsidarė Vokietijos – SSRS siena, daug paklydusių, išbadėjusių, sušalusių, utėlėtų vaikų užplūdo Pagėgius… Juos gaudė milicija ir vežė į vaikų namus“.
Tikriausiai dar ne viename knygos pristatyme buvusiam šilutiškiui, atgijo karo ir pokario metais išgyventi prisiminimai.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.