Stubrų giminė
Stubrų giminė Mažojoje Lietuvoje žinoma mažiausiai kelis šimtmečius. Nuo XVIII a. pabaigos jų gyventa palei Miniją Launiuose ir Lankupiuose. Jurgis Stubra su žmona Ilze Lankupiuose susilaukė 11 vaikų. Vienas jų – Adomas (1885-1956) buvo Mažosios Lietuvos ūkininkas ir visuomenės veikėjas.
Stubrų giminė susijusi su rašytojos Ievos Simonaitytės biografija. Rašytojos motina, Ėtmė Simonaitytė, dirbo pas šiuos ūkininkus samdine. Ūkininkų vyriausiam sūnui Jurgiui krito į akį darbšti mergina, tačiau tėvai pasipriešino šiems santykiams. Besilaukianti Ėtmė buvo išvaryta, o iš Jurgio atimta teisė paveldėti tėvų ūkį. Iki mūsų dienų ūkininkų Stubrų sodyba neišliko. Tapusi žinoma rašytoja, I. Simonaitytė palaikė ryšius su savo giminaičiais, lankė Lankupių evangelikų liuteronų senosiose kapinėse palaidotų savo protėvių iš tėvo pusės kapus.
Adomas Stubra
Suaugęs Adomas vedęs užkuriomis išėjo į Dieglius ir tapo lietuviškosios sodybos šeimininku. Pirmajai sutuoktinei anksti mirus, vedė antrą kartą. Susilaukė 7 vaikų, iš jų liko tik vienas – Vilius, kuriam daug kas pranašavo dailininko ateitį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis buvo pakviestas į armiją, ir 1944 m. žuvo Karpatuose.
Adomas savo ūkyje pasistatė vėjo malūną, kuris visam kaimui turėjo duoti elektrą. Viltis nepasiteisino. Atradęs savo žemėje gero molio, pasistatė plytinę, įsivedė telefoną. Ėmė gaminti geros kokybės plytas ir čerpes. Buvo ir puikus mūrininkas, valdė 45 ha žemės. Į jo ūkį moksleiviai iš Didžiosios Lietuvos žemės ūkio mokyklų buvo siunčiami atlikti praktiką.
A. Stubra – 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis, apdovanotas LDK Gedimino ordinu. Aktyvus visuomeninės „Eglės“ draugijos narys, paminklo ant Skomantų piliakalnio, skirto Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui ir Mažosios bei Didžiosios Lietuvos susijungimo 5-mečiui paminėti, statybos rėmėjas.
Adomas sugebėjo gerai ūkininkauti, buvo užsitarnavęs kaimynų pasitikėjimą. Prasidėjus kolūkių kūrimui, gyventojai vienbalsiai išsirinko jį kolūkio pirmininku. A. Stubra visą derlių rudenį atidavė kolūkiečiams, sakydamas, kad jie sunešė sėklą, tai ir derlius jiems priklausąs. Valdžiai pranešė, kad javai neužderėjo. Sovietiniai okupantai už tai 1951 m. jį išvežė į Sibirą. Iš ten nebegrįžo, 1955 m. atgulė svetimoje žemėje.
Krikštas atminčiai
A. Stubros dukterėčia, klaipėdietė Jūratė Stubraitė inicijavo jo atminties įamžinimą – krikšto pastatymą Mažosios Lietuvos ūkininkui ir visuomenės veikėjui A. Stubrai ir jo sūnui Viliui. Krikšto projekto autoriai – architektai Marija ir dr. Martynas Purvinai.
Krikštą senosiose Dieglių kapinėse pašventino evangelikų liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis. Prisiminimais dalinosi artimieji ir juos pažinojusieji. Susiėjime dalyvavo Saugų seniūnas Arvydas Stonis, kraštotyrininkai, dc. dr. Silva Pocytė, Subrų giminės palikuonys, lietuvininkų bendrijos nariai.
Po susiėjimo dalyviai aplankė Skomantų piliakalnį, Lietuvininkų ąžuolyną Agluonėnuose, protėvių kapus Žiaukų ir Lankupių kapinaitėse.