Kadangi esate vyturys, kaip pradedate dieną? Medituojate, skaitote, svajojate? Kokia svarbiausia Jūsų gyvenimo knyga.? Viena ar kelios?
– Taip, aš vyturys. Tai reiškia, kad anksti užmiegu, bet anksti ir pabundu. Ankstyvas rytas – pats maloniausias laikas, kai gali pasiklausyti tylos. Nemėgstu gulėti lovoj atmerktom akim, todėl iškart ir keliuosi. Pirmutinis žvilgsnis – pro langą į kiemą: kas lauke dedasi, koks oras? Priešais esančiame name gyvena kaimynė (ar kaimynas?) irgi vyturys. Jei matau šviesą jų lange, tyliai pasakau „labas“.
O toliau nusistovėjusi tvarka: puodelis kavos ir pora valandų prie skaitomos knygos.
Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygų, perskaičiau daugybę. Jų tematika keičiasi su amžiumi ir patirtimi. Vaikystėj dievinau pasakas. Prisimenu puikią knygą „Tūkstantis ir viena naktis“, paskui seriją „Drąsiųjų keliai”. Skaičiau viską, ką tik gaudavau. Net pasišviesdama prožektoriumi po apklotu, kai tėvai neleisdavo ilgai vakaroti. Buvo tikrai nepatogu, todėl greit lioviausi.
Labai mėgstu pasakojimus apie keliones, archeologiją, dingusias civilizacijas. Pastaruoju metu susidomėjau knygomis su filosofijos prieskoniais – apie gyvenimo esmę, savęs ieškojimą ir pažinimą. Paminėsiu Polo Jango „Kryžkeles“, „Trobelę“, „Ievą“, J. Gaižausko „Dievas su šlepetėmis“. Domiuosi ir detektyvais. Tik nemėgstu saldžių meilės romanų.
Girdėjau tokį posakį: „Žmogus, kuris neskaito knygų, nugyvena tik vieną gyvenimą, o kuris skaito – daug gyvenimų“. Šventa tiesa, nes skaitant susitapatini su herojum, bandai jį suprasti, gyveni jo jausmais ir lūkesčiais.
Dauguma jūsų pažįstamų žino, kad galite vadinti save rašytoja, jau išleidote poezijos ir prozos knygą „Lietaus spalva“, esate knygos vaikams „365 pasakos prieš miegą“ bendraautorė, Šilutės TAU literatų leidinių „Tolstančio laiko lašai“ ir „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“ bendraautorė, dažnai randame jūsų novelių žurnale „Savaitė“. Savitas jūsų kūrybos bruožas – šmaikštus, žaismingas žodis ir subtilus lyrinis stilius. Tarsi du skirtingi žmonės viename. Kaip ši dermė susiformavo?
-Rašytoja aš savęs nedrįstu vadinti. Tiesiog savaime atsirado poreikis rašyti ir tiek. Kai viską išpasakosiu ir viską aprašysiu, tada gal patylėsiu.
Dėl rašymo stiliaus. Šiais neramiais laikais mūsų visų gyvenimas ir taip liūdnokas. Kas beliko – vaizdas pro langą, oras per kaukę. Todėl savaime norisi parašyti kažką šmaikštesnio, linksmesnio. Taip ir pati pasijuntu geriau, ir skaitytojams labiau patinka. Savotiška žodžio meditacija.
Džiaugiuosi, kad keli mano eilėraščiai įgavo naują pavidalą – tapo romansais pagal Tatjanos Petravičienės sukurtas melodijas.
Kaip jūsų akyse kito Šilutė? Kas miela dabartyje, ko galbūt ilgitės iš senojo jos veido? O gal svajojate grįžti į jaunystės miestą? Kokioje veikloje dar norėtumėte išbandyti save?
Šilutėje gyvenu 40 metų, per tą laiką miestas labai pasikeitė. Pamenu, toj vietoj, kur dabar gyvenam, riogsojo medinis daugiabutis, aplink plytėjo daržai, kapstėsi vištos ir lojo šunys. Kadangi mūsų butas kooperatinis, iš anksto žinojom, kurioj vietoj bus pastatytas namas. Ta teritorija tapo vos ne lankomiausia miesto vieta – vis eidavom su vyru pažiūrėti, ar buldozeriai nenušlavė nuo žemės paviršiaus seno trobesio, ar nedygsta mūrinuko sienos.
Paskui, kai įsikėlėm į naujus namus, svajojom, kad greičiau išasfaltuotų gatvę, nes reikėjo maknoti per purvynę vos ne iki kelių.
Seni laikai. Kai esi jaunas, tai ne tik jūra iki kelių, bet ir balos nebaisios. Daug naujų rajonų per tą laiką išdygo. Miestas išgražėjo. Džiaugiuosi naujai įrengtais skverais, pasivaikščiojimo taku palei Šyšą. Tik dėl senojo parko prie stadiono vis dar širdį skauda. Turim tokią gražią žalią oazę, bet esam ją siaubingai apleidę. Valdžia galėtų nors miestiečių talką suorganizuoti – pati eičiau pasidarbuoti su grėbliu ir šluota.
Į Vilnių kol kas neketinu grįžti, nors kažkaip pradėjau jo ilgėtis. Norėčiau pažinti iš naujo. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada.
Dar apie kūrybą. Pagal profesiją esate ekonomistė, kada pajutote norą ar būtinybę rašyti? Ar ruošiate naują knygą? Kokia jos vizija?
Poreikis rašyti atsirado tiesiog iš niekur. Matyt, daug neišsakytų žodžių susikaupė. Negana juos parašyti ir sau pasilaikyti, reikia, kad ir kiti paskaitytų. Antraip viskas neturi prasmės. Taip gimė knyga „Lietaus spalva“. Apie antrą knygą kol kas negalvoju, nors eilėraščių jai užtektų. Tik pati kūryba šiek tiek pasikeitė. Anksčiau vyravo emocijos, dabar daugiau pamąstymų.
Abu TAU literatų leidinius iliustravo dailės būrelio nariai, jūs viena iš jų. Pastaruoju metu intensyviai tapote. Gal naujoji knyga bus iliustruota jūsų pačios darbais, gal surengsite parodą?
Noras tapyti atsirado taip pat spontaniškai, kaip ir noras rašyti. Kiek tai truks – nežinau. Viską darau savo malonumui. Keli mano darbai jau buvo eksponuoti dailės studijoje „Atrask save“. Šiuo metu Aurimo Liekio dėka feisbuko paskyroje veikia virtuali dailininkų – mėgėjų darbų paroda.
Pirmiausia esate moteris, žmona, mama. Kaip sukatės šiame rate? Ar daug laiko praleidžiate virtuvėje? Ar turite savo firminį patiekalą? Kokią vietą jūsų gyvenime užima buitis, šeima, sodas, draugės?
Virtuvė nėra mano gyvenimo „vinis“. Jei tik būna galimybė nuo jos išsisukti – taip ir darau. Tik kai atvažiuoja šeimyna (o ji didelė), galima sakyti, apsigyvenu virtuvėj. Juk reikia palepinti ir vaikus, ir anūkus. Sodą irgi turime, smagu ką nors užsiauginti, paukščių paklausyti ir pamedituoti po medžiu. Kol leis sveikata, vaidinsiu sodininkę – daržininkę.
Ko tikitės iš 2021 metų? Ko palinkėtumėte kaimynams ir visiems šilutiškiams?
Tikiuosi, kad 2021 metai nebus tokie, kokie buvo 2020-ieji. Visiems norėčiau palinkėti kantrybės, pakantumo ir tarpusavio supratimo. Tik taip galėsim įveikti mus ištikusias negandas.
Linkime naujų idėjų, įdomių bičiulių ir gyvenimo džiaugsmo.