Visi Klaipėdos krašte pastatyti paminklai, skirti šio krašto prijungimo 1923 metais prie Lietuvos įamžinimui, sausio 15-ąją buvo vietos žmonių aplankyti. Vienur – gausiau, kitur- rečiau. Visų paminklų papėdėse buvo padėta gėlių, sugiedotas Lietuvos himnas ir išreikšti pagarbos žodžiai dvylikai žuvusių lietuvių, karinės operacijos dalyvių, prieš 91-erius metus padėjusių galvas dėl Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimo.
Tiesa, Lietuvos oficiali valdžia beveik iki pat 21-ojo amžiaus neigė Klaipėdos krašto užvaldymui naudojusi karinę jėgą ir inscenizavusi lietuvininkų sukilimą. Bet dabar istorikai visas anuometines širmas be gailesčio drasko, o tiesą dabartinei krašto gyventojų kartai priimti – nė kiek ne keblu.
Ryžtingus anuometinės vyriausybės ir jos vadovo Ernesto Galvanausko sprendimus, žygius ir žingsnius, minėdami 91-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines, sausio 15 d. pagarbiai vertino Klaipėdos ir Šilutės savivaldybių atstovai. Minėjimai buvo surengti prie šiuose miestuose pastatytų paminklų.
Niekas kalbų nesakė tik prie pirmojo šiame krašte pastatyto paminklo, skirto 5-erių metų Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos sukakčiai įamžinti. Jis stovi ant 22 m.aukščio Skomantų (Ragokalnio) piliakalnio, netoli kelio Gargždai – Švėkšna, Klaipėdos ir Šilutės rajonų paribyje.
1928 metais meistrai jį iš paprasto betono nulipdė pagal architekto K.Rameikos projektą ir pastatė vakarinio gūbrio viršūnėje.Vienoje paminklo pusėje išlietas Lietuvos, kitoje – Klaipėdos herbo bareljefai, fasadinėje pusėje – lietuvės ir lietuvininkės, laikančios javų varpų vainiką, figūros.
Šis paminklinis kūrinys nepretenduoja į aukštą meninę vertę turinčiųjų ratą, yra itin kuklus, bet skirtas pirmojo sėkmingos karinės operacijos jubiliejaus – 5 metų – sukakčiai pažymėti. Jauna Lietuvos valstybė tada juk didžiavosi išplėtusi savo teritoriją iki Baltijos jūros ir įgijusi uostą.
Trečiadienį, minint 91-ąsias anuometinio istorinio laimėjimo metines, piliakalnį (I-XIIIa.), stovintį dešiniajame Veiviržo kranto kyšulyje, aplankė ir susikaupę čia parymojo iš viso trys keliauninkai. Viena pora ir šių eilučių autorė. Sniego apklotas liudijo – niekas, be mūsų, trečiadienį čia neužsuko.
Bet tai ir nėra svarbu. Niekam nėra tokios prievolės – lankyti paminklus kažkada žuvusiųjų atminčiai, jei jų žygis ir išlietas kraujas dėl savo šalies teritorijos ribų nejaudina.
Beje, yra žmonių, kurių nejaudina ne tik tai. Link Skomantų sprunkančius, Švėkšnos paribio miškuose neseniai besitrankiusius bekelių mėgėjus Šilutės miškų urėdijos miško saugos inžinieriui Romui Gečui sustabdyti nepavyko. Įkliuvo tik vienas, bet inspektoriaus reikalavimų nepaisė. Įžūliai pasuko keturratį link jo, kad neskersuotų kompanijai kelio.
„Jai, atvykusiai iš Klaipėdos, nesvarbi draustinių teritorija, įmirkusio miško kelių būklė ar prievolė pramogauti be žalos gamtai“, – žurnalistei kalbėjo valstybinis inspektorius. Jis kreipėsi į Šilutės policijos komisariato pareigūnus, kurie pagal valstybinius numerius nustatė pažeidėjo tapatybę. Į kvietimą atvykti į Šilutę dėl administracinės teisenos vyras dar neatsiliepė.
…Apsnigti Veiviržo kraštovaizdžio draustinio plotai, žvelgiant iš aukštai, atsiveria įspūdingomis panoramomis. Ratų provėžos – po ledu. Šviesu. Švaru. Tylu. Tik upės vingiuose – srovės čiurlenimas, tik genio tauškėjimas į pušį, ieškant kirvarpos po žieve. Viduržiemį liudija šaltas dangus.