Pelkėms reikia visuomenės dėmesio

pelkes geolocation ws nuotr paprast v lelijaNuo kryžiuočių laikų pelkė buvo traktuojama kaip paslaptinga, tamsi vieta ir tėvų pasakojimuose naudota kaip puiki priemonė gąsdinti vaikus.

Jei kam nors šis gamtos objektas vis dar asocijuojasi su baime ar atgrasumu, tiems matyt neteko vaikščioti Aukštumalos pažintiniu taku, kuris susidomėjusiuosius supažindina su Aukštumalos telmologiniu draustiniu.

Telmologinių draustinių paskirtis – saugoti tipiškus ir unikalius pelkių kompleksus, juose organizuojamas pažintinis turizmas, stebima ir žavimasi retų ir nykstančių rūšių augalija ir gyvūnija.

Savarankiškai egzistuoti pelkės jau beveik nebeturi galimybių, todėl žmogus turi padėti palaikyti jų autonomiškumą.

„Pelkėms reikia visuomenės dėmesio“ – tokiu Botanikos instituto įmonės vadovo dr. Romo Pakalnio teiginiu prasidėjo konferencija Šilutėje, kurią organizavo asociacija „Pamario delta“, Lietuvos kaimo tinklo Kraštovaizdžio ir kaimo vietovių planavimo (IV) komiteto narė.

Pelkėtyros lobis

Konferencija yra Lietuvos kaimo tinklo finansuojamo „Pelkynų ekosistemos išsaugojimas Nemuno deltos regioniniame parke (NDRP)“ projekto dalis. Viena iš projekto veiklų yra natūriniai Aukštumalos telmologinio draustinio augalų rūšių ir buveinių būklės pakitimų moksliniai tyrimai.

Projektas įgyvendintas pasinaudojant Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos srities „Nacionalinis kaimo tinklas“ lėšomis.

Vasarą braidę po Aukštumalos pelkę ir stebėję šią unikalią gamtos buveinę, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslininkai šių metų gruodį Šilutėje pristatė atliktų tyrimų rezultatus.

Konferencija prasidėjo dr. R.Pakalnio kvietimu atkreipti dėmesį į pelkes, jų išsaugojimą, pristatyti saugomi telmologiniai draustiniai. Dr. Jūratė Sendžikaitė aptarė Aukštumalos telmologinio draustinio botaninę įvairovę ir vertybes, aukštapelkinių bendrijų atkūrimo eksperimentus Aukštumalos durpyne.

Doktorantas Leonas Jarašius pristatė Aukštumalos telmologinio draustinio hirdrologinę būklę ir pelkėdarai palankių sąlygų atkūrimą.

Apžvelgtos ir kitos temos: europinės svarbos buveinių įvairovė ir paplitimas Aukštumalos telmologiniame draustinyje (pranešėja – dr. Dalytė Matulevičiūtė), pokyčiai miškuose, biologinės įvairovės išsaugojimas užpelkėjusiuose miško teritorjose (pristatė Šilutės miškų urėdijos miško želdinimo inžinierė Audronė Balčiūnienė).

Konferencijos metu su gamtiniu turizmu ir pažintiniais takais Šilutės krašte supažindino Turizmo informacinio centro vadovas Edvardas Judžentis.

Durpių pramonės specifiką, tvarumo principų įgyvendinimo klausimus sprendė UAB „Klasmann – Deilmann Šilutė“ vyresnioji inžinierė Valerija Daukantienė, pabaigoje mokslininkų pateiktą informaciją apibendrino NDRP direktorius Ramūnas Lydis.

Atlikę tyrimus mokslininkai vieningai pripažino, kad Aukštumalos pelkė yra tikras pelkėtyros lobis.

pelkes tyruline erika wikipedia org nuotrAukštumaloje – į Raudonąją knygą įtraukti augalai

Ištyrus Aukštumalos telmologinį draustinį, rasta 201 augalų rūšis: 26 samanų, 175 induočių augalų (židintys augalai, paparčiai). Rastos ir keturios saugomos augalų rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą: tyrulinė erika (žydinti vasaros antroje pusėje), raistinė viksva, kupstinė kūlingė, paprastoji vandens lelija.

Į Raudonąją knygą įrašytas ir Aukštumaloje rastas kempinių šeimos grybas – tikroji raudonpintė, auganti ant negyvos medienos.

Neabejojama, kad būtų įmanoma rasti ir kitų retų augalų (aukštąją gegūnę, minkštąjį kiminą), užfiksuoti daugiau jų rūšių, tačiau tam reikia ilgesnių tyrimų.

Mokslininkai apgailestauja, kad projekto vykdymo metu Aukštumaloje nerado šukelinio kimino – lapsamanės.

Šią retą kiminų rūšį 2011 m. pastebėjo Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos specialistai Vytautas ir Asta Useliai kartu su Nemuno deltos regioninio parko ekologu Robertu Kubiliumi, kai lankėsi Aukštumalos pelkėje, siekdami įvertinti kaip atsikuria augalija po tais metais birželio pradžioje įvykusio gaisro. Ši lapsamanė nėra įtraukta į Raudonąją knygą, tačiau gal todėl, kad nėra daugiau duomenų, jog ji dar auga.

pelkes tikroji raudonpinte grybas wikipedia orgŽavėtis aukštapelkėje galima ne tik saugomais, bet ir jai būdingais vabzdžiaėdžiais ir kitais augalais: šiliniu viržiu, ilgalape saulašare ir kt. Vaikščiojant Aukštumalos pažintiniais takais, galima paskanauti maistinę vertę turinčių augalų – spanguolių, juodųjų varnauogių.

Žmonėms reikia suprasti, kad pelkė – ne baugi vieta, o vienas iš nedaugelio dar likusių prieglobsčių itin retiems pelkių augalams ir gyvūnams.

Pažintiniai takai

Pažintinis Aukštumalos takas – unikali galimybė susipažinti su aukštapelke per daug nekenkiant jos gamtai, sužinoti apie jai būdingus augalus bei gyvūnus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą pelkės grožį. Aukštumalos pažintinio tako ilgis į abi puses – 1740 metrų. Jį sudaro vienpusis 11 stotelių maršrutas su informacija.

Konferencijoje aptarta, jog reikia tobulinti esamą takų infrastruktūrą – plėsti takelius, stoteles, apžvalgos bokštelius, įrengti mašinų aikšteles, pastatyti šiukšliadėžes, dviračių stovus, biotualetus ir taip padaryti turizmo vietoms būdingą tvarkingą aplinką. Tuomet pažintiniai takai pritrauktų daugiau turistų.

Tačiau dėl padidėjusio turistų skaičiaus atsirastų grėsmė augalų ir gyvūnų buveinėms, draustiniai gali prarasti savo patrauklumą, todėl būtina kontroliuoti turistų srautus.

Aukštumalos pelkė retai lankoma žmonių, todėl ji svarbi kaip poilsio bei maitinimosi vieta įvairiems gyvūnams. Nereikia pamiršti, kad pažintinių takų pralaidumas yra ribotas, skirtas keliems, o ne keliasdešimt žmonių, todėl didelės turistinės grupės turi būti skaidomos į mažesnes.   

Grėsmė pelkėms

Vienos vertingiausių ir pažeidžiamiausių gamtinių buveinių – pelkės – yra ne tik daugelio augalų ir gyvūnų prieglobstis, bet ir formuoja mikroklimatą, turi įtakos hidrologiniam režimui ir vandens cheminei sudėčiai. Jos yra svarbios gamtiniams ištekliams estetiniu, rekreaciniu požiūriais, teikia žaliavas pramonei.

Būtent žaliavų teikimas pramonei – vykdyta durpių gavyba bei intensyvi melioracija sukėlė neigiamą pelkių augalijos kaitą. Pavojų kelia pelkių sausinimas ir gaisrai. Taip 2011-ųjų metų vasarą prasidėjęs gaisras Traksėdžių durpyne neaplenkė ir Aukštumalos telmologinio draustinio.

Pelkių išsaugojimas pripažintas viena aktualiausių pasaulio visuomenės problemų. Konferencijoje kalbant apie šią problemą pristatytas efektyvus ir pasaulyje propaguojamas išeksploatuotų durpynų atkūrimo būdas – dirbtinis augalų bendrijų įkurdinimas atkūrimui skirtuose plotuose.

NDRP direktorius Ramūnas Lydis konferencijos pabaigoje priminė būtinybę atkurti pelkių hidrologinį režimą (vandens lygį), tuomet daugelis problemų būtų išspręsta.

Pelkių autonomiškumas, retų augalų bei gyvūnijos prieglobstis turi būti išsaugotas. Tačiau visoms šioms problemoms išspręsti reikia žmogaus pagalbos, nes pelkė savaime atsigauti jau nebegali.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.