Senutėlė, antrą šimtmetį suskaičiuoti bebaigianti trobelė išdaužytais langeliais, kurios pamatus nuolat skalauja ir į vidų veržiasi kasmetinių potvynių vandenys. Kieme – be guminių batų neišbrendama klampynė, po kurią takus mindo kelios dešimtys ožkų, ožių ir ožiukų. Tų pačių ožkų išklampoti ir nusiaubti aplinkiniai Žalgirių miško krūmynai, liūdnai jos žvelgia tiesiog pro namelio langus, iš už suklypusių kitų kiemo statinių…
Tai vaizdai iš Žalgirių miškuose esančios gatvės, pavadintos Oto Bismarko vardu. Tie vaizdai gerai žinomi ne tik prošal važiuojantiems rusniškiams ar šilutiškiams.
Šiuos vaizdus it kokią egzotiką daug kartų fiksavo ir visokių iš sostinės suvažiavusių laikraščių ir televizijų reporteriai. Fiksavo ir traukė pečiais, nesuvokdami, kaip čia gali gyventi žmogus.
Galybę kartų tie vaizdai matyti ir Šilutės seniūnijos specialistams, nuolat lankantiems savo globotinį – ilgaamžį 
pelkininką Valterį Valenčių. Paskutiniojo vizito priežastis buvo ne įprastas aplankymas, o… raguotosios augintinės. Mat seniūnija sulaukė keliu į Rusnę važiuojančių vairuotojų skundų, kad ožkos dieną ir naktį kerta kelią ir puola po ratais, kai ieškoti žolės leidžiasi į kitoje pusėje esančias pievas.
Niekas ir varu neišvarys
„Jei žmogus nesugeba pasirūpinti savo augintiniais, tai jų išvis turėtų neauginti. Dėl ožkų kyla pavojus visiems eismo dalyviams, būtų gaila, jei kas nors atsitiktų per tas ožkas.“ „Šis savininkas jų tikrai nerinks. Buvo laikas, kai jo balti arkliai ant kelio naktimis vaikštinėdavo, kol padvėsė, avys ganėsi, dabar ožkos… Tai ne naujiena“, – tokie komentarai jau kuris laikas sklandė viešojoje erdvėje.
Tiesa, ožkomis pakelėje piktinasi ne visi. „Jos yra išmokusios pereiti kelią: išsirikiuoja pakelėje ir palaukia, kol nebeliks nė vienos mašinos, tik tada eina. Gal tuos, kas skraido kaip akis išdegę, jos ir erzina, bet aš važinėju ramiai, tad man jos nė kiek netrukdo. Man net gražu į jas pasižiūrėti “, – sakė pusamžis rusniškis.
Visgi Šilutės seniūnija sulaukė daugiau neigiamų atsiliepimų, tad pasiėmę įprastų lauktuvių – maisto produktų paketą – į Žalgirius išvažiavo seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas ir socialinė darbuotoja Oksana Kalitina.
Pakeliui sužinome, jog pelkių mohikanu tituluojamas senolis Valteris neseniai buvo susižeidęs koją, tad seniūnija rūpinosi jį vežioti pas gydytojus. Bet gultis į ligoninę vyras nesutiko, tad pagalbą suteikusiems medikams beliko išleisti jį gydytis namuose.
V.Valenčius nė už ką nesutinka ne tik gultis ligoninėn, nesutinka jis ir priimti jokių socialinių paslaugų. Ne kartą ir ne du jis visiems kartojo, jog patinka dabartinis gyvenimas, jam nereikia jokių pagalbininkų ir savimi jis pasirūpins pats.
„Niekada iš čia nesitrauksiu ir varu manęs niekas neišvarys. Čia mano namai“, – yra sakęs jis.
Valteriui – 85-eri, tad nekeista, kad tinkamai savimi pasirūpinti jam jau nebepavyksta. Štai artėjant žiemai malkomis rūpintis teko seniūnijai, ir dabar pro griūvančios daržinės durų angą šviečia sausų rąstelių krūva.
Seniūnija nuolat jam atveža ir maisto produktų, juo rūpinasi ir evangelikų liuteronų labdaros organizacijos „Šilutės Sandora“ moterys. Turi V.Valenčius ir asmeninį globėją.
„Išskirtinis jis mūsų gyventojas, turime rūpintis“, – trukteli pečiais A.Ivanauskas.
Jis prisimena, kaip dar sovietmečiu keliolikai šeimų, gyvenančių nuolat užliejamuose Žalgirių miškuose, buvo siūloma keltis į gyvenvietę. Prikalbinti nepavyko nė vienos.
Šiandien toje Oto Bismarko gatvėje belikusios 5 sodybos, o dar V.Valenčiaus senelio statytas namelis, ko gero, seniausias iš visų. Jame 1897 metais gimė Valterio mama. Vyras prisimena, kad jo vaikystės laikais kaime stovėjo net pusšimtis namų. Šiandien, seniūnijos duomenimis, belikę 23.
Visada pasitinka draugiškai
Prie įvažiavimo į kiemą sustojusius ir žengti tolyn nerizikuojančius svečius pamatęs šeimininkas smagiai sveikinasi ir lėtai, pasiramsčiuodamas lazdelėmis, eina artyn. V.Valenčius pripratęs ir prie seniūnijos atstovų, ir prie žurnalistų vizitų, visada juos pasitinka draugiškai. Kaip ir trys jo šuneliai, kurie tik vizgina uodegas, kaip ir saulės atokaitoje įsitaisęs rainis. Šeimininkui iš kišenės kyšo buteliukas su pienu, ant kurio užmautas čiulptukas – įrodymas, kad jį atitraukėme nuo ožiukų maitinimo.
Klausiamas, kiek turi ožkų, sako, jog 18, o yra turėjęs ir 28. Tačiau vėliau peržvelgę praėjusį pavasarį darytas nuotraukas, greit sumetame, kad tuomet aplinkiniuose krūmynuose jų laigė dar antra tiek.
Žinia, vienišam senoliui sunku sužiūrėti tokį būrį ilgakojų augintinių. Juo labiau kad nei tvoros, nei kokio diendaržio sodyboje nėra.
Kol dar namuose buvo V.Valenčiaus žmona Valė, aplink namus ganėsi ir avys, arklys, gageno pulkai žąsų. Bet žmonai pasirinkus gyvenimą globos įstaigoje, senolis tiek augintinių prižiūrėti nebepajėgia. Bet atsisakyti ūkio neketina. Todėl O.Kalitinos raginimai bent per žiemą kelis mėnesius praleisti šiltame ligoninės Slaugos skyriuje, kur bus ir skaniai maitinamas, ir sveikata pasirūpinta, vėl atsimuša kaip į sieną.
„O kam aš čia viską paliksiu? Juk grįžęs nieko neberasiu – išvogs, langus išdaužys“, – pažeria argumentus Valteris.
Seka pasaulio ir politikos naujienas
Smalsumo vedami prašomės įleidžiami trobon, ir Valteris neprieštarauja. Tiesa, iki trobos tenka bristi purvyną, atmieštą ožkų mėšlu. O prisikasus iki verandos, darosi graudu. Joje ant kelių parkritusi viena ožkelė iš praplyšusio maišo graibo grūdus, kitoje pusėje matyti ožkų tvartu paverstas kambarys. Dar kitos durys veda į šeimininko gyvenamąją, kurioje pasitinkančios tvarkos nekomentuosime – tebus tai pačių skaitytojų vaizduotės reikalas.
Labiausiai nustebina virtuvėje (toje pačioje, kurioje jis sako kažkada per potvynį pagavęs didelę lydeką) grojantis radijas: V.Valenčius, vis dar išsaugojęs guvų protą, ir senatvėje stengiasi neatsilikti nuo gyvenimo, nori žinoti visas pasaulio ir politikos naujienas. O su tais, kas turi laiko, apie tai dar oho kaip padiskutuoja.
Jau šalčiams beldžiantis į duris, V.Valenčius išsiardė krosnį, bet patikina dar iki šalnų pats ją pasistatysiąs. Šilumos neprideda ir kai kurie išdužę ir skudurais uždangstyti langeliai, tad liekame nesupratę, kaip jis tame kambaryje miega, kaip nesušąla. Bet dar kartą paragintas keltis globos įstaigon, vėl griežtai atsisako.
„Bet negi jūs nepavargote? Juk sunku taip vienam gyventi?“ – bandome ir mes talkinti seniūnijos darbuotojams.
„Žmogui būtina judėti, dirbti. Jei nejudėsi, tuoj kaulai išretės, trupėti pradės“, – su šypsena veide nepaneigiamomis žiniomis nustebina devintą dešimtį įpusėjęs senolis.
„Mes nieko negalime padaryti prieš žmogaus valią. Juk nenuvešime jo surišę į globos namus?“ – sako seniūno pavaduotojas A.Ivanauskas.
VMVT priekaištų neturi
Nesileidžia Valteris į debatus ir raginamas uždaryti savo ožkas. Argumentai, kad jos eina į kelią ir gali sukelti eismo nelaimę, jo neįtikina. „Negali būti“, – trumpai atsako.
Nereikšmingas jam pasirodo ir A.Ivanausko pasiūlymas kieme, jei ožkos jo nemindytų, papilti žvyro, kad baisios klampynės neliktų. Pasak Valterio, va tuoj žemė pradžius, ir viskas čia bus gerai.
Jau kitą dieną į Žalgirius skubėjo seniūnijos iškviestas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistas Žilvinas Januška. Jis turėjo nustatyti, ar tokios ožkų gyvenimo sąlygos atitinka gyvūnų gerovės reikalavimus.
Grįžęs iš patikrinimo vyr. veterinarijos gydytojas sakė, jog V.Valenčiaus gyvuliai pašarų turi pakankamai, yra tinkamo įmitimo, tad atimti jų iš garbaus amžiaus šeimininko VMVT neturi jokio pagrindo. Tiesa, keli ožiukai buvo dar be sąsagų, tačiau, pagal instrukcijas, paženklinti ožiukus reikia per pusmetį. V.Valenčius pažadėjo tai padaryti.
Tad „kovą“ su laisvai lakstančių ožkų šeimininku teks tęsti seniūnijai.