Penktadienį Plaškių bažnyčioje Ingrida Mockutė – Pocienė kviečia į savo fotografijų parodą – performansą „MUTaBOR”. Renginio pradžia 12 val.
„Žodį mutabor (iš lot. k. pokytis, mutuoti. Tiksliau – „būsiu pakeistas“) pasirinkau kaip centrinį, kalbant apie tai, kad mes nežinome iš kur ateiname ir kur išeiname, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoje kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR – pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai”, – sako autorė.
M U T a B O R
Esu gimusi Tauragėje, 1974 metais, darbininkų šeimoje. Baigiau Telšių dailės aukštesniąją mokyklą. Vėliau, šiai mokyklai gavus Vilniaus Dailės Akademijos statusą, tęsiau studijas. Pasirinkau juvelyrikos specialybę, bet ji netapo mano gyvenimo profesija. Baigus mokslus sukūriau šeimą gimtinėje. Daug darbų pakeičiau, kol nugalėjo meilė fotografijai. Jau mama vaikystėje mokė fotografuoti juostiniais fotoaparatais, ryškinti juosteles. Kaip magišką paslapčių kambarį pamenu fotolaboratoriją vonioje.
Būdama studentė dalyvavau organizuojamose studentų grupinėse parodose. 2002 metais -grupinėse absolventų-bakalaurų diplominių darbų parodose juvelyrikos srityje, Šiauliuose. 2003 metais sukurtas filmas „Begėdi mielas“ (filmo bendraautorius Darius Ukrinas) buvo rodytas Vilniuje „Skalvijos“ kino centre „Dogmos“ festivalio metu, o vėliau parodytas Šiauliuose vykusiame VIRUS festivalyje bei Telšiuose.
Pirmąją personalinę parodą surengiau 2009 metais Tauragėje, APIE MOTERĮ. Vėliau sekė dar trys autorinės parodos – GYVENIMAS-ŽAIDIMAS(bendraautorė juvelyrė Neringa Poškutė), TAS SALDUS ŽODIS – TEATRAS(bendrautorius fotografas Tadas Zakarauskas) ir 2015 metais fotografijų paroda SUSILIEJIMAI. 2009–2014 metais dalyvavau grupinėse Tauragės klubo „Fotojūra“ parodose. Parodos buvo pristatytos skirtinguose Lietuvos miestuose, taip pat Rusijoje ir Vokietijoje.
2014 metais su savo šeima atvykau gyventi į Klaipėdą. Auginame tris vaikus.
Žmogus, gyvenimas, apskritai gyvybė – labai trapūs ir laikini reiškiniai. Nuolat klausiu savęs „kam?” ir „kodėl?“. Savo kūryboje vis ieškau atsakymų į egzistencinius klausimus. Būtent šeima, santykiai, meilė, tikėjimas, gimimas, mūsų tąsa vaikuose suteikia pilnavertį džiaugsmą mūsų būtyje.
„Mes visi pasmerkti ištverti gyvenimą. Ir vienintelė galimybė tai padaryti – pamilti jį.“ (Georges Bernanos) Esame surišti nematomais saitais, priklausomi vieni nuo kitų. Atsakingi už aplinką, kurioje esame, už savo artimuosius, jų pasaulį, vidinį sielos gyvenimą. Renkuosi skleisti šviesą, kalbu apie tai, kad pasaulis gražus. Bet jį kuriam patys. Savo rankomis, savo meile, tikėjimu… Ištvermingai, nuolat.
Žodį mutabor (iš lot. k. pokytis, mutuoti. Tiksliau – „būsiu pakeistas“) pasirinkau kaip centrinį, kalbant apie tai, kad mes nežinome iš kur ateiname ir kur išeiname, apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoje kažkam numirus, ateina kitas, kita gyvybė. MUTABOR – pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai.
Sąsaja su vaikystės pasąmone – filmukas, stebuklas, nežinomybė. Vaikystėje daug laiko leidau su močiute, kurios tikėjimas buvo labai stiprus ir mistifikuotas. Tarkim, vienas iš pirmųjų mano religinių atsiminimų – tai mįslingas pasakojimas apie vyrą ir moterį, keliaujančius per pasaulį, kuriems gimsta kūdikis – Dievas. Mirus močiutei, pirmą kartą ir pajutau mirties–amžinybės jausmą, kad mes niekur nedingstam ir negalim tiesiog NEBŪTI.
Fotografijose esanti uždanga – man – nežinomybė (ir, arba vengimas tiesos). Visi mes matome pasaulį per savo šydą, tikroji tiesa nematoma akimis. Lyg bandymas išvysti anapusybę, neregimybę, tą tikrąjį pavidalą, gyvenimo esmę. Atsakymo nėra. Tik vienintelis dalykas teikia vilties – esu tam, kad mylėčiau, kad guosčiau, išklausyčiau, padėčiau kitam. Taip, kaip galiu, kaip moku. Darbuose –fragmentuotos žmogaus kūno detalės: galva, rankos, kurios paslėptos po ištapytais raštais. Taip siekiu atskleisti mūsų žmogiškuosius santykius, ryšius – mamos ir vaiko, vyro ir moters. Savo paveikslus sąlyginai vadinu „ikonomis“ – tam tikra prasme, per simbolius, estetiką, vidinę energetiką – man tai šventumo, tikrojo grožio paieškos. Manau, Dieviškąjį šventumą galime įgyvendinti savo gyvenimuose, per santykius, vaikų auklėjimą, vienas kito pagarbą ir meilę.