Pensininkė V.Galinauskienė: „Neturiu laiko dykinėti ir skųstis ligomis“

veronika siaurietiskasŠią moterį pažįsta dauguma šilutiškių ir ji pažįsta daugelį. Ne tik todėl, kad Šilutėje gyvena nuo jaunystės ir čia mokėsi, bet dar ir todėl, kad ir šiandien, jau sulaukusios 70-mečio, jos pilna visur: ji dalyvauja visuose rajono vadovų, Seimo narių ir ministrų susitikimuose su Šilutės gyventojais, nepraleidžia nė vieno šilumos ar vandens tiekėjų kvietimo pabendrauti, o artėjant rinkimams – nė vienos politinės partijos štabo atidarymo.

Be to, ji dar suspėja aplankyti įdomias lektorių paskaitas apie sveikatos stiprinimą, aktyviai dalyvauja Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ veikloje ir visuose renginiuose, kartu su Šilutės „Bočiais“ kasmet vyksta į Vilniuje rengiamus šios dienos minėjimus, įsijungia į pasaulinės savaitės be automobilio renginius.

Ir visur – pėščiomis, visur – sparčiu žingsniu.

Dar ji suspėja keletą kartų per savaitę pasivaikščioti miestą juosiančiu Šyšos pylimu su šiaurietiškomis lazdomis ir padėti prižiūrėti sūnui neįgalų anūką.

Daugelis turbūt jau suprato, jog Pasaulinės pagyvenusių žmonių dienos proga kalbėsime su šilutiške Veronika GALINAUSKIENE. Ši moteris – bene geriausias pavyzdys to, jog ir garbaus amžiaus žmogus gali neprarasti smalsumo, gyventi aktyvų gyvenimą ir džiaugtis juo.

Dejuojančiųjų į draugus neįrašo

„Tik daug nerašykit ir ilgai nesikalbėkim – aš labai neturiu laiko“, – toks p.Veronikos prašymas nė kiek nenustebina. Nestebina todėl, kad kasdien nuo ankstyvo ryto matydami gatvėmis skubančią moterį suprantame – ji tikrai labai taupo savo laiką.

Veronika tai patvirtina. Ji sako visiškai neturinti laiko (dar – ir noro) leisti laiką pokalbiams su kaimynėmis apie gyvenimą arba… kaimynus. Tai jai visai neįdomu.

Neįdomu jai ir sėdėti užstalėse švenčių metu, todėl visokių vakarėlių stengiasi išvengti. Dar neįdomiau klausytis bendraamžių kalbų apie ligas ir vaistus. Nors pati neneigia turinti sveikatos problemų, bet sako klaikiai nemėgstanti vaistų: juos į rankas imanti tik tada, kai jau visai nebepaeinanti (o būna ir taip).

Nemėgsta Veronika ir ligoninių, ir ligonių lankymo. Anot jos pačios, eidamas į ligoninę vis tiek žinai, kad niekuo ten gydomam žmogui padėti negali, tad ir tas lankymas turi menką prasmę.

Ką ši moteris sako tiems savo bendraamžiams, kurie pokalbį pradeda ir baigia pasakojimu apie sveikatos problemas? „Nieko nesakau“, – net nusijuokia Veronika. Anot jos, tie dejuojantys tiesiog nėra įrašyti į jos draugų sąrašą, nes… jie su ja nesuspėja.

Automobiliu važiuoti nesutinka

Iš kur tas judrumas, kurio neįveikia ir bėgantys metai? V.Galinauskienė mano, jog yra dvi priežastys. Pirmoji – prigimtis, mat visi, gimusieji Dvynių ženkle, tokie esantys: vis bėgantys ir nespėjantys.
veronika paskaitoje
Antroji priežastis – gyvenimas.

Veronika augo Kaišiadorių rajone, jaunystėje kelerius metus gyveno Šilutėje, mokėsi tuometinėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje.

Kuomet 1962-aisiais ką tik Kauno kooperacijos technikumą baigusi jauna prekybininkė atvažiavo į Šilutę, pirmiausia jai teko rūpintis trijuose sandėliuose išdėliotomis maisto prekėmis. Vienas tų sandėlių buvo miesto centre, kiti – greta geležinkelio stoties ir tuometinės spirito gamyklos. Štai ir tekdavo jaunai prekių žinovei kartais ir kelis kartus per dieną sulakstyti į tuos sandėlius, sureguliuoti kainas ir pan.

Vėliau, dirbadama kontroliere elektros tinklų įmonėje, prisėsti irgi visą dieną neturėjo kada, mat tekdavo apeiti ir dalį Šilutės, ir Žemaičių Naumiesčio vartotojų.

Dar 22 Veronikos metai praėjo tuometiniame „Lietžemūktechnikos“ susivienijime, kur irgi iš namų ir atgal, iš miesto centro į jo pakraštį suvaikščiodavo 4 kartus per dieną.

„Taip visą gyvenimą bėgiojau, taip ir įpratau. Gal todėl, kad visas mano gyvenimas praėjo be automobilio“, – reziumuoja V.Galinauskienė.

Nors automobilį turintis sūnus neretai siūlosi mamą pavėžėti, ji, jei tik gali eiti, ir dabar atsisako.

Kai nori – laiko randi

Vaikų auginimas irgi nelengva našta Veronikos pečius užgulė nuo 35-erių, nes tuomet  ji liko našlė. Sūnums tuomet buvo treji ir 11 metukų, juos užaugino viena. Ir neklausiama prisipažįsta antro vyro neieškojusi ir šeimos nekūrusi, nes (ir vėl tas pats atsakymas) tam tiesiog neturėjusi laiko…

Veronika buvo ir viena pirmųjų šiaurietiško ėjimo mūsų mieste gerbėjų. Šios sveikatinimo priemonės ji neatsisakė iki šiol: kiekvieną savaitę randa bent kelias dienas po valandą pasivaikščioti Šyšos pylimu einančiu pėsčiųjų ir dviračių taku. Tai, anot jos, puiki priemonė stiprinti sveikatą, o jai pačiai per pastaruosius metus tik todėl nebeprireikė masažuotojų paslaugų.

Veronika džiaugiasi, kad ir mūsų mieste jau sudarytos puikios sąlygos tokiai mankštai, o paklausta, kaip atranda laiko dar ir šiam pomėgiui, atsako trumpai: „Kai nori – randi“.

Politikai nevykdo programų

Na, o kur tuomet glūdi smalsumo šaknys? Pasirodo, ir vėl kaltos tos pačios priežastys: prigimtis ir gyvenimas. Jai tiesiog reikia jei ne viską, tai bent kiek įmanoma daugiau žinoti, išgirsti, suprasti. Įstatymus – juo labiau, nes jau beveik du dešimtmečius tvarko daugiabučio namo bendrijos buhalteriją.

Veronikai labai svarbu tiesiog, anot jos, neatsilikti nuo gyvenimo. Iš čia, matyt, telpa ir jos domėjimasis politika. Tiesa, prisipažįsta, jog politika domėtis pradėjo tik Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę. „Turiu savo nuomonę, manęs lengvai niekas ir niekur nepakreips, bet noriu žinoti ir ką jie (suprask – politikai) mąsto“, – sako pašnekovė.

Jai būna ne juokais pikta, kai atėjusi į kokį susitikimą su atvykusiais politikais čia randa susirinkusius tik tos partijos narius. „Kodėl žmonės neateina, kaip galima taip nesidomėti?“ – lyg pati savęs klausia moteris. Ir konstatuoja, jog ir jaunas, ir senas turėtų labiau domėtis savo krašto ateitimi.

Veronika dar saugo prieš praėjusius rinkimus į Seimą susirinktas visų partijų programas. Šiandien jas pervertusi ji gali pasakyti: „Dauguma jų nevykdo savo programų“.

Nebijo nei mero, nei premjero

Prie televizoriaus ji pasėdi tik retkarčiais. Tik ne meilės serialus žiūri, o politinių debatų laidas. Jose išgirstanti daug įdomios ir vertingos informacijos, tad pasėdėto laiko jai negaila.

Veronika prisipažįsta nesanti bailė ir pasikalbėti su Seimo pirmininku, premjeru ar rajono meru apie rajonui, kaimynui ar sau pačiai aktualias problemas jai nieko nereiškia – tą ji įrodė jau ne kartą.

Jei „Bočių“ pirmininkė baiminasi eiti pas rajono merą paprašyti autobusiuko kelionei į Vilnių, ją už rankos ima Veronika. Taip buvo pernai, kuomet „Bočiams“ grėsė nenuvažiuoti į sostinėje organizuojamą Pagyvenusių žmonių dienos minėjimą. „O ką man tas meras padarys? Per veidą juk nepliaukštels? Jei išvarys per vienas duris, įeisiu per kitas, o prarasti aš neturiu ko“, – tarė sau Veronika ir pasibeldė į tuometinio mero Virgilijaus Pozingio kabineto duris.

Šilutiškiai į Vilnių, žinoma, išvyko.

„Kai susiplanuoji laiką, daug padarai per dieną“, – sako Veronika ir smagiai nusikvatojusi bei pridūrusi, jog jai širdyje dar ne sutema, išskuba pro redakcijos duris. Šiandien iš Veronikos plano „Sveikatos šaltinis“ pavogė pusvalandį.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.