Baltos, šviesiau ir tamsiau raudonos, geltonos, kreminės – šviesios ir tamsiomis „strazdanėlėmis“ nusėtos ir dar kitokios, ankstyvosios ir vėliau žydinčios – tai vis… lelijos, augančios „Dobilo“ sodų bendrijoje savo sklypelį turinčių Marijonos ir Bronislavo DAUBARŲ sode.
Šį grožį pirmieji pastebėjo mūsų skaitytojai ir paragino nuvažiuoti, pamatyti ir kitiems jį parodyti.
Rodome ir supažindiname su 80-mečių sutuoktinių pora, kuriančia šią akį veriančią žiedų ir spalvų karalystę.
Augina ir tai, ko reikalauja pilvas
Visai netoli pagrindinių vartų esantis p.Daubarų sklypelis pastebimas iš tolo, tad nėra didelio vargo rasti jį net nežinant tikslaus adreso – tik pagal pasakojimą. Pastebimas jų sklypelis todėl, kad tamsžalėje viduvasario sodų lapijoje ryškiai išsiskiria spalvomis, o kuria tą spalvyną didžiąja dalimi lelijos.
Privažiavę pamatome ir šeimininką, laistantį vieną išpuoselėtą to sodo kampelį. Netrukus iš nediduko vasarnamio pakviečiama ir šeimininkė.
Jiedu pasakoja čia įsikūrę dar 1968-aisiais, netrukus po to, kai iš Naujosios Akmenės atvyko gyventi į Šilutę. Buvo vieni pirmųjų šio sodo sodininkų ir įsikūrė čia ilgam.
Greta šio kelių arų plotelio, kuriame karaliauja lelijos, jiedu turi dar vieną sklypelį. Jame augina visa, ko, anot Bronislavo, reikia stalui ir ko reikalauja pilvas: bulves, burokėlius, morkas, česnakus ir pomidorus bei kitas daržoves.
Lelijų – apie 20 rūšių
Marijona sako, kad pirmąsias lelijas savo sode pasodino visai neseniai – gal prieš kokius 5 metus. Tai buvo pradžia, nuo kurios šių įspūdingo grožio gėlių čia pradėjo sparčiai daugėti.
Dabar Marijona ir Bronislavas nuolat lankosi parduotuvėje „Žalia stotelė“, kurios savininkai dažnai atveža šių gėlių svogūnėlių. Jei tik pamato tokią, kokios savo sklypelyje dar neturi, būtinai perka.
„Nors po vieną naują gumbelį iš kiekvieno jų atvežimo turime nusipirkti“, – smagiai pasakoja pensininkai. Ir patikina, kad lelija esanti jų abiejų mylimiausia gėlė. Tad ir rūpinimąsi tomis mylimiausiomis jiedu solidariai pasidalijo: Marija rūpinasi ravėjimu, žemės supurenimu, Bronislavas – laistymu. Na, žinoma, jam tenka ir žemę naujai sodinamiems augalams paruošti, žolę sode pjauti.
Yra čia ir airiškų lelijų, jas tėvams parvežė ten gyvenantis sūnus.
Rugpjūčio pabaigoje juodu užsiima platinimu – atima nuo motininių krūmelių „vaikus“. Juos atimti, anot Marijonos, būtina, antraip augalas nebus vešlus. O tie „vaikai“ perkeliami į kitą sodo kampelį.
Apie dvi dešimtis rūšių skirtingų lelijų dabar savo sklypelyje augina Marijona ir Bronislavas. Abu net kvatojasi prisimindami, kad neretai prošal einantys praeiviai ties jų sklypu sustoja lyg pakerėti ir grožisi, o kai kurie ir už galvos stveriasi tą spalvų įvairovę pamatę…
Reikia judėti dieną ir naktį
Daubarų sode auga ir kitokios gėlės. Bet šeimininkai joms tiek dėmesio neskiria. Karalienė šiame sode vis tiek yra lelija. Tiesa, dar išsiskiria juka, kuri irgi auga lauke, o šiemet šeimininkus nustebino įspūdingu žiedynu.
Pora žiemą gyvena Šilutėje, o į sodą persikrausto pavasarį. „Kai šilumos namuose nebelieka, pabėgame iš ten, o kai šilumos nebelieka lauke, bėgame atgal“, – šmaikščiai dėsto Bronislavas.
Rugsėjį Marijona švęs 80-metį, jos vyras tokią pat sukaktį pasitiks kitą pavasarį. Bet solidus amžius jiems nėra priežastis sėdėti prieš televizorių. „Reikia judėti dieną ir naktį, antraip kaulai sustings“, – vėl šmaikštauja Bronislavas ir reikalauja tą būtinai parašyti.
Jiedu sebisi, kad jaunimas dabar tingi sode darbuotis, grožį puoselėti, mano, kad ir kai kurie aplinkiniai kaimynai galėtų labiau savo sklypelius prižiūrėti. „Juk jei visi savo soduose gėlynus užveistų, kokia graži būtų mūsų Lietuva?..“ – pasvarsto.
Rašyti atsakymą