Miršta daugiau nei gimsta
Didžiausias Lietuvos gyventojų skaičius buvo 1991 m. – 3,7 milijono, o 2022 m. – jau tik 2,8 milijono. Taigi per nepriklausomybės 30-metį sumažėjome 24,3 %. Ilgą laiką šį mažėjimą lėmė daug didesnis išvykstančių skaičius nei atvykstančių. Keletą metų šį praradimą dar kompensavo didesnis gimimų nei mirčių skaičius, bet greit balansas tapo neigiamas ir, vis didėdamas, 2021 m. tapo rekordinis – minus 25 000. Prie to prisidėjo ir COVID-19 mirtys, tačiau ir be to, per paskutinį dešimtmetį kasmet Lietuvoje miršta beveik 20 000 žmonių daugiau nei gimsta. Nuo 2019 m. Lietuvos gyventojų mažėja dėl didelio skirtumo tarp gimusių ir mirusių.
2022 m. į Lietuvą atvyko apie 70 000 ukrainiečių, tai, aišku, padidino bendrą Lietuvos gyventojų skaičių. Bet tai tik karo sukeltas efektas. Jeigu per metus šalyje gimstančių vaikų bus po 25 000, tai mažiau nei po 40 metų Lietuvos gyventojų sumažės dar vienu milijonu. Tai vienas liūdniausių rezultatų ES, gal tik Bulgarijos mažėjimas yra spartesnis, tačiau jos gyventojų resursai daug didesni nei Lietuvos. Gyventojų mažės dar ilgai.
Pasaulyje gyvena ir mažesnės tautos, o kai kurios iš jų labai gerai. Problema ta, kad spartus šalies mažėjimas sudarko gyventojų struktūrą.
Akivaizdu, kad vyresnių, artėjančių prie pensinio amžiaus žmonių Lietuvoje yra beveik dvigubai daugiau nei jaunų žmonių. Ši situacija laikysis dar bent 30 metų, todėl visą šį laikotarpį jausime žmonių trūkumą visose gyvenimo sferose. Pakankamai spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas ilgainiui pradės neigiamai veikti (ir jau veikia) visas mūsų gyvenimo sritis. Vykstantis visuomenės senėjimas reiškia, kad didėja pasitraukusių iš darbo rinkos žmonių procentas, auga medicininės pagalbos poreikis, vis didesnė biudžeto dalis skiriama pensijų ir socialinių išmokų padengimui. Tačiau didžioji problema yra ne tai. Beveik dvigubas jaunų žmonių trūkumas neleidžia normaliai plėtotis verslui, mažina inovacijų diegimą, stabdo investicijų pritraukimą į šalį, pavojingai didina vidutinį darbuotojų amžių įvairiose struktūrose, aštrina kartų kaitos problemas. Dėl iškilusių krizių besitraukiantis verslas kiek sušvelnino šiuos iššūkius, bet tai tik laikinas palengvinimas.
Iš kur gauti darbuotojų?
Susidariusi situacija verčia permąstyti švietimo bei profesinio orientavimo sistemą. Šiuo metu vis dar gyvename taip, lyg kasmet mokyklas paliktų bent 40 ar 45 tūkstančiai abiturientų. Lietuvos profesinio rengimo centrai ir mokyklos, kolegijos ir universitetai siūlo daugybę programų, kviečia studijuoti. Esant normaliai šalies būsenai, gamta ir statistika pasirūpina, kad į visas profesijas ir specialybes pasuka pakankami būriai jaunimo, baigę studijas jie įsilieja į darbo rinką, užima darbo vietas arba pakeičia pasitraukusius iš darbo rinkos.
Šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje dirba apie 1,37 milijono gyventojų. Nemažai daliai jų reikalingas aukštasis išsilavinimas ir šis poreikis vis didėja. Kad esamos struktūros (mokytojų, inžinierių, gydytojų, tarnautojų, statybininkų ir t. t.) bent jau nesentų ir nemažėtų sparčiau, nei mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, į kiekvieną 1000 darbuotojų kolektyvą kasmet turėtų ateiti bent 30 naujų darbuotojų. Taigi minimalus mūsų poreikis naujiems darbuotojams yra maždaug 41 000. Bet turime vos 25 000 nuosavų, naujų darbo rinkos dalyvių.
Efektyviausias šios problemos sprendimo kelias – per aukštojo mokslo sistemą. Taikant dideles nuolaidas už mokslą arba turint palankią mokslo kreditavimo sistemą į aukštąsias mokyklas pakviečiamas mokytis didelis skaičius gabiausio jaunimo iš kitų valstybių. Nekalbant jau apie tai, kad didelė jų dalis įsidarbina dar studijų laikotarpiu, o baigę tos šalies studijas, dauguma lieka dirbti šalyje, jei yra laisvų darbo vietų.
Lietuva čia turi didelę perspektyvą. Neseniai aukštosiose mokyklose studijavo per 200 000 studentų, šiemet jų teturime 100 000. Aukštosios mokyklos dirba ne pilnu pajėgumu ir be didelių investicijų galėtų kasmet priimti iki 10 000 užsienio studentų. Tai dalinai sumažintų imigracijos mastus, nemažai studentų įsidarbintų dalimi etato – tai galėtų atitikti 2-3 tūkstančių imigrantų kvotą.
Kodėl tai nevyksta? Pragyvenimas Lietuvoje ir aukštasis mokslas jiems yra per brangus. Tam, kad galėtume pasikviesti gabiausius, turėtume į juos investuoti, vienam studentui reikėtų surasti apie 4 000 eurų per metus. Tai nemažos investicijos, įsibėgėjus programai jos siektų apie 150 milijonų eurų, tačiau jų grąža nekelia didelės rizikos, nes pradėjusiam dirbti žmogui grąžinti kreditą nėra nepakeliama našta.
Kodėl tokios geros sąlygos būtų siūlomos užsienio piliečiams, kai dalis Lietuvos jaunimo moka už studijas? Valstybės finansuojamų vietų skaičius jau dabar yra didesnis nei yra norinčių studijuoti inžinerijos, IT, žemės ūkio, pedagogikos ir kitose programose, kurių absolventų nuolat trūksta. Mokančiųjų už mokslą lieka vadybos, psichologijos, teisės ir kitose ne deficitinėse programose. Nuo 2024 metų, suvienodinus stojimo reikalavimus į mokamas ir nemokamas studijas, valstybės finansuojamų vietų turėtų pakakti visoms programoms. Didesnė problema bus kaip tolygiai užpildyti visas programas, kad nenutiktų taip, jog vienos ar kitos profesijos aukštos kvalifikacijos specialistų Lietuvoje neliks, o jų importas bus sunkiai sprendžiama užduotis.
Parengta pagal VDU inf.