Perdegimas – medikų kasdienybė

„Tarp medikų netgi sklando juokelis: ateina slaugytoja pas gydytoją su atviru kaulų lūžiu ir klausia: ar galiu eiti į darbą?“, – pasakoja Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidentė Kristina Norvainytė, su kuria kalbamės apie sveikatos sektoriuje itin dažnai pasitaikantį perdegimo sindromą. Pastarojo požymių patiria apie 60 proc. medikų, pandemija dar pablogino ir taip neblizgančius rezultatus.

Didesnė rizika

Psichikos sveikatos specialistai pateikia tokį perdegimo sindromo apibrėžimą: tai – emocinė, protinė ir fizinė išsekimo būsena, sąlygota pernelyg didelio ir užsitęsusio streso bei dažniausiai yra susijusi su profesine veikla.

Lietuvoje ir pasaulyje stebima tendencija, kad sveikatos sektoriaus darbuotojai turi didesnę tiek perdegimo, tiek savižudybės riziką.

„Viena dažniausiai būtent su savižudybėmis susiduriančių specialybių yra gydytojo. Psichologinės problemos prasideda dar nuo studijų, kai mediciną studijuojantys jauni žmonės pradeda jaustis perdegę, susiduria su psichologiniu smurtu, ir ne tik psichologiniu. Vieno tyrimo metu paaiškėjo, kad trečdalis dalyvavusių apklausoje studentų galvoja apie savižudybę. Turime ir skaudžių atvejų, kuomet savižudybę iš tikrųjų įvykdo“, – sako K. Norvainytė.

Problemos gilėja, nes studijuodami būsimi medikai negauna tam tikrų kompetencijų, tokių kaip bendravimo įgūdžiai, konfliktų valdymas, yra spaudžiami nedaryti klaidų – viską atlikti tobulai. Jie nebežino, kaip tvarkytis su stresu, kurį dirbantieji sveikatos sektoriuje patiria labai didelį.

„Nesuprantame, kokia svarbi prevencija – rūpintis savimi ne tik dėl savęs, bet kad ir pacientai gautų geriausią sveikatos priežiūrą. Juk perdegęs medikas nesuteiks kokybiškiausios pagalbos pacientams. Tokių žinių neturėdami baigiame rezidentūrą, jau gerokai sulaužyti studijų metais ir ateiname į sveikatos sistemą, kur mes nelabai vertinami. Matome, kad mes reikalingi tik kai reikia valdyti krizes, o kuomet reikia užtikrinti lygias teises, atsiduriame paraštėse“, – sako K. Norvainytė.

JGA prezidentė pažymi, jog kai kuriose gydymo įstaigose su rezidentais elgiamasi itin blogai – jie dažnai susiduria su psichologiniu, seksualiniu, fiziniu smurtu. Be abejo, su šiomis smurto rūšimis susiduria bet kuris medicinos darbuotojas.

Pandemija situaciją pablogino

Pandemija įnešė dar daugiau sunkumų į kasdienį mediko gyvenimą, ypač tiems, kas dirbo ir tebedirba priešakinėse kovos su virusu linijose. Šiuo sunkiu laikotarpiu su perdegimo sindromu susidūrė ir slaugytojos, pagalbinis personalas. Darbuotojai irgi gali jaustis neįvertinti, jiems skiriama per mažai dėmesio, ir tai gali prisidėti prie jų prastesnės savijautos darbo vietoje.

Pandemija paaštrino situaciją. Duomenys rodo, kad daugiau negu pusė medikų patiria perdegimo sindromą, kiti – kad 11 proc. susiduria su itin sunkiu perdegimu, o apie 60 proc. – vidutiniu arba sunkiu. Apie 60 proc. gydytojų patiria depresijos simptomus, daugiau nei pusė atsakiusiųjų į klausimus norėjo keisti profesiją.

„Remiantis tyrimais, 23 proc. šiuo metu susiduria konkrečiai su mobingu. 9 proc. kasdien patiria mobingo išraiškas, 16 proc. nurodė, kad turi suicidinių minčių“, – sako K. Norvainytė.

Bijo kreiptis pagalbos

Kaip galima padėti psichologinių sunkumų patiriamiems medikams? K. Norvainytė sako, jog dauguma bijo kreiptis pagalbos. Jeigu būtų sudarytos idealios sąlygos reikiamą pagalbą gauti, vis tiek nesikreiptų tiek, kiek pagal tyrimų rezultatus turėtų tai padaryti.

„Į medicinos sektorių dažniausiai ateina perfekcionistai, kurie nemėgsta klysti, sau kelia itin aukštus reikalavimus. Medicinos studijų metu tų reikalavimų dar daugiau. Formuojasi stigma, jog medikas – kažkoks herojus ir jis negali sirgti, negali kreiptis pagalbos. Iš savęs daug reikalaujame ir nepaisome savo sveikatos vardan pacientų ar bendradarbių. Nes jeigu tavęs nebus darbe, vadinasi, kas nors kitas turės perimti krūvį, tad dažnai neimame nedarbingumo“, – sako prezidentė.

Perdegimo sindromo signalai: nuovargis, nusialinimas, imunitetas nusilpęs, lengvai susergama, dažnas galvos, nugaros, raumenų skausmai, pasikeitę mitybos, miego įpročiai, kankina nesėkmės ir nepasitikėjimo savimi jausmas, jaučiamasi bejėgišku, tarsi įstrigusiu, nugalėtu, trūksta motyvacijos, didėja cinizmas ir neigiamas požiūris, nejaučiama pasitenkinimo atlikus darbus, savęs atskyrimas nuo kitų, sąmoninga izoliacija, atidėliojimas, ilgiau atliekami įprasti darbai, nepasitenkinimas išliejamas, bendraujant su kitais, praleidinėjamas darbas, paskaitos, pamokos.

Parengta pagal BNS inf.