Kovo 3-ąją LPKTS Šilutės filialo nariai ir artimieji į amžinojo poilsio vietą palydėjo savo likimo brolį, buvusį Aušvico konclagerio kalinį Petrą Kargelį. Daugiau nei 50 metų Petras gyveno Šilutėje, dirbo Melioracijos statybos valdyboje. Čia sukūrė šeimą, užaugino tris dukras, džiaugėsi vaikaičiais, tik vaikystėje patirta žiauri skriauda, išgyventas skausmas vis prisminė apie save.
Prieš keletą metų Petras atšventė 80-metį, auksines vestuves su žmona Ramute, sulaukė provaikaičio.
Dar sausį Petras džiaugėsi Šilutės filialo tremtinių pirmininkės Reginos Tamošauskienės ir Onos Kuskienės viešnage, su įkvėpimu deklamavo savo kūrybos eiles. Nuoseklus buvo Petro pasakojimas apie laimingos vaikystės dienas tėviškėje, kurios pasibaigė šūviais ir vaikų klyksmais, aptikus vokiečiams jų šeimos slėptuvę Virbalyje 1944-ųjų pavasarį. Minėjo jis ir kelionę prekiniais traukiniais aplink krentant bomboms per Lenkiją, Austriją, kol vieną dieną visa išsekusių žmonių kolona sustojo priešais vartus su užrašu „Arbeit Macht Frei“ („Darbas išlaisvina“). Didžiulėje aptvertoje teritorijoje judėjo figūros, praradusios žmogišką išvaizdą. Dingo ryšys tarp praeities ir ateities, buvo tik ši akimirka, grasinanti mirtimi. Nebeliko vaikiškų sapnų, svajonių – nieko, kas bylotų apie žemiškąją būtį. Pro šalį plaukė į krosnis riedantys vežimėliai, prikrauti žmonių kūnų, deginamų lavonų kvapas, be perstojo lojo baisūs šunys, aplink vaikščiojo ,,žvėrys“ su šautuvais, neturintys jokio ryšio su žmogiškumu.
Su kalendoriniu tikslumu Petras pasakojo apie skaudžius gyvenimo įvykius. Graudinosi kalbėdamas apie beviltiškiausią laikotarpį, kai būdamas aštuonmetis patyrė pragaro kančias nacistinės Vokietijos konclageryje ir naikinimo stovykloje Aušvice. Detaliai prisiminė konclagerio daktarą, pasaulyje žinomą kaip ,,mirties angelą“ Josefą Mengelę, prieš kurį kasryt stovėdavo laukdamas nurodymo, kur šiandien keliaus – į dujų kamerą ar gaus dar vieną vaikystės dieną. Ir tai nebuvo dovana. Kasdien leidžiami nuodai sunaikino vieną vaiko inkstą, sveikatą prarado tėvai, broliai. Laimė, baigiantis karui visa šeima iš Aušvico buvo išsiųsta į vokiečių ūkį, kur nors ir sunkiai dirbo, bet gavo kiek geresnio maisto. Šeima pajuto plonytį siūlą vedantį į gyvenimą, kuris pasibaigus karui leido grįžti į gimtinę. Tačiau tai buvo tik iliuzija. Netrukus konclagerio nuodai pasiglemžė vyriausio brolio Jono gyvybę, po 3 metų mirė tėvas, buvęs nagingas meistras. Mamą Adelę mirtis pasivijo po 8 metų, o likęs našlaičiu Petras išvyko į Uzbekiją pas brolį. Algirdas Kargelis Samarkande buvo likęs po karinės tarnybos ir gelbėjo savo sveikatą palankiu klimatu. Petras įsidarbino, naktimis mokėsi rusų kalbos, ir įgijęs ekskavatorininko specialybę, grįžo į Lietuvą. Ne Petras ieškojo darbo, o darbdaviai, matydami darbštų vaikiną, stengėsi privilioti į savo įstaigas. Taip Petrą buvęs viršininkas atviliojo į Šilutę, kuri tapo jo namais.
Petras sakė: „Jei nenužudė budeliai, prisiminimai tikrai to nepadarys“. Dar nebuvo pasakęs apie medalikėlį, kurį mama užkabino konclageryje ir kurį visą gyvenimą nešiojo prie širdies, kad jaučia nuolatinį poreikį išreikšti mintis ir jausmus poezijos posmais ir dėkoja Dievui už galimybę gyventi laisvoje Lietuvoje.