Pieno supirkimo kainos Lietuvoje sparčiai rieda žemyn, o ne vienas ūkininkas visai rimtai svarsto galimybę trauktis iš pieno gamybos ir vystyti mėsinę galvijininkystę.
Panašiai ir Šilutės rajone. Bet ir norintys keisti ūkio paskirtį taip lengvai to padaryti negali: nemažai ūkininkų yra dalyvavę Europos Sąjungos paramos programose, o dalyvavusieji turi įsipareigojimų – 5 metus negali mažinti bandos, negali ir keisti veiklos. Nepaklusnieji netruktų sulaukti sankcijų, o gautus pinigus turėtų grąžinti.
Štai ir išeina užburtas ratas, kurį patys ūkininkai vadina balansavimu tiesiog ant nežinomybės ribos.
Supirkėjams siūlo atimti pilietybę
„Vargsta pieno ūkiai“, – taip pastaruoju metu susiklosčiusią situaciją apibūdina Savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Alfredas Stasys Nausėda.
Vedėjo žiniomis, riedėti žemyn supirkimo kainos pradėjo nuo sausio mėnesio ir per praėjusį pusmetį jau nukrito apie 20-25 centus už kilogramą. „Lietuvoje – pieno perteklius“, – taip, A.S.Nausėdos žiniomis, teisinasi supirkėjai.
Tačiau vedėjas turi kitokių žinių. Anot jo, Lietuva apskritai neįvykdo jai Europos Sąjungos skirtų pieno pardavimo kvotų. Štai pernai mūsų šaliai buvo skirta 1 700 000 tonų pieno kvota, tačiau ūkininkiai pagamino tik 1 200 000 tonų.
Dar vienas kuriozas – pienas į Lietuvą įvežamas. Jau seniai vieša paslaptis, kad jį supirkėjai gabenasi ne tik iš kaimyninių Latvijos bei Estijos, bet ir iš Lenkijos bei Vokietijos.
A.S.Nausėdos žiniomis, į Lietuvą įvežama apie 30 procentų pieno, supirkto kitose šalyse. Todėl bendraudamas su ūkininkais jis girdėjo ir tokių karčių pajuokavimų, jog tokiems pieno supirkėjams turėtų būti atimta mūsų šalies pilietybė…
Žinia, už savus pinigus ūkį susikūrę ar modernizavę ūkininkai gali elgtis kaip tinkami: gaminti pieną ar pereiti prie mėsininkystės – jų reikalas. Bet kiek tokių yra? Vienetai.
Kur kas blogiau tiems, kurie, kurdami ūkius, pinigų prašė bankuose, rašė projektus ES struktūriniams fondams. Tie ūkininkai prisiimtus įsipareigojimus turės įvykdyti iki galo, gamindami pieną.
Produkcija užsienyje pinga, bet ne tiek daug
Panašius pieno kainų mažėjimo skaičius pateikia ir kooperatyvo „Pamario pienas“ pirmininkė Edita Katutienė. Birželis, pasak pirmininkės, buvo visai katastrofiškas: vien per mėnesį kainos numuštos dar 5 centais.
Tiesa, pagerėjimo laukiama liepą. Kooperatyvo nariams pranešta, kad už šį mėnesį parduotą pieną supirkėjai vėl žada mokėti keliais centais brangiau: mažiausia kaina turėtų būti 50 ct, o didžiausia – maždaug 70 ct už kilogramą pieno.
Palyginti su sausio mėnesiu, kuomet mažiausiai buvo mokama po 62 ct/kg, o daugiausiai – po 90 ct/kg.
Panaši situacija pieno rinkoje buvo susidariusi ir pernai vasarą, kai supirkimo kainos buvo nukritusios (o tiksliau – numuštos), bet antroje vasaros pusėje šiek tiek vėl pakeltos.
Motyvas, kuriuo teisinasi supirkėjai, anot E.Katutienės, yra vienas – supirkimo kainas diktuoja Europos Sąjungos ir Rusijos rinkos, ten, esą pinga pieno produktai.
Kooperatyvo nariai irgi žino, kad produkcija ES ir Rusijos rinkose išties šiek tiek pigo, tačiau toli gražu ne tiek, kiek „nubraukta“ nuo pieno gamintojų. Produkcijos kainų kritimas, anot E.Katutienės, sudaro maždaug 10-15 procentų, o pieno supirkimo kainos sumažėjo 20-25 proc.
Kooperatyvai šioje srityje skriaudžiami dar net labiau nei atskiri, jiems nepriklausantys pieno gamintojai. E.Katutienės manymu, taip yra todėl, kad kooperaciją siekiama sužlugdyti.
Supirkėjai pagrįs bet kokias kainas
Lietuvos pienininkų asociacijos „Karvutė“, kuriai priklauso ir „Pamario pienas“, pirmininkas Ramūnas Arnašius sako, kad įrodyti kooperatyvų žlugdymą yra beveik neįmanoma. Anot pirmininko, supirkėjai gali pagrįsti bet kokias kainas. Jei pieno reikia sūrių gamybai, kaina bus aukštesnė, o jei, pavyzdžiui, lieso pieno miltų gamybai – visai menka.
Pasak R.Arnašiaus, supirkimo kainų kilimo nuo liepos neturėtų tikėtis pavieniai ūkininkai, gali būti, kad jos truputį augs tik kooperatyvams.
Produkcijos kainų kritimas užsienio rinkose, pasak R.Arnašiaus, jau baigėsi, tad dabar belieka laukti kainų pokyčių. Asociacijos pirmininko nuomone, jei kainos ir liks dabartinio lygio, gali būti, kad ne vienas šalies ūkininkas nutars pasitraukti iš pieno gamybos.
Išlaidų yra, įplaukų – ne
Juknaičių seniūnijos Piktaičių kaime ūkininkaujantis Petras Tamavičius vienas tų, kurie pieną parduoda tiesiogiai supirkėjams – „Žemaitijos pienui“. Pažangų ūkį, kuris 2006-aisiais buvo pripažintas rajoninio konkurso „Metų ūkis“ I vietos laimėtoju, sukūręs ūkininkas ne be graužaties prisimena dar nesenus laikus, kuomet gamintojai su supirkėjais turėjo galimybę derėtis. Taip jie dar vieną kitą centą savo naudai išsiderėdavo.
Bet tokie laikai nuskendo praeitin. Dabar, pasak P.Tamavičiaus, supirkėjai net nebendrauja su pieno gamintojais. Štai dar šių metų pradžioje pavieniams pieną pristatantiems ūkininkams mokėta po 88 centus už kilogramą pieno. Nuo kovo mėnesio, nė ganiavos nesulaukus, kainos smarkiai pradėtos mažinti, už birželį jau sumokėta po 73 centus. O neseniai ūkininkas gavo raštišką pranešimą, kad nuo liepos 1-osios mokės tik po 67 centus.
Gaunant tik tokius pinigus, anot P.Tamavičiaus, tenka dirbti nuostolingai, nes pieno kaina tampa mažesnė už savikainą.
Blogiausia tai, kad pinigų kiekvieną dieną reikia begalei ūkio darbų, išlaidų kasdien yra gyvulių priežiūrai, o įplaukų ūkininkai negauna.
Garantijų nėra ir mėsiniams ūkiams
P.Tamavičius irgi yra vienas tų ūkininkų, kurie pasinaudojo ES parama. Pernai ir užpernai jis dalyvavo trijose ES paramos programose ir įsigijo modernios technikos: traktorių „John Deere“, vyniotuvą, šienainio ritinių presą, plūgą, kultivatorių, pjaunamąją, krovininį automobilį.
Ši technika iš viso atsiėjo daugiau nei pusę milijono litų, pusę skyrė ES ir Lietuvos Vyriausybė, kita dalis – paties ūkininko lėšos.
Jo ūkis buvo kuriamas ne vienerius metus, jam prireikė gal 10-mečio. Šiuo metu turi 40-ties Lietuvos juodmargių, sukryžmintų su Holšteinais, melžiamų karvių bandą. Kryžmino, nes tokių gyvulių primilžiai geresni.
Veterinarijos specialistas P.Tamavičius gerai supranta, kad bandymas dabar keisti ūkio paskirtį gali baigtis dar didesne nesėkme. Sukurti mėsinį ūkį irgi reikėtų mažiausiai kelerių metų.
„O kur garantija, kad dar po kelerių metų tokia pat dalia neištiks ir mėsos augintojų?“, – ūkininkas užduoda klausimą, į kurį atsako šiandien jam, ko gero, nepateiktų jokios ministerijos atstovai. Rizika yra didelė.
Tie, kas neturi jokių paskolų, anot pašnekovo, neprapuls – bent išsimaitins. Tiems, kurie „įlindo į bankus“, liūdniau – atsiskaityti su bankininkais privalu kiekvieną mėnesį. Be to, yra dar įsipareigojimų Nacionalinei mokėjimų agentūrai. Todėl pagrindinis P.Tamavičiaus patarimas kiekvienam, imančiam paskolas, pirmiausia pagalvoti, kaip jas atiduos.